Patyčios turėtų būti viena iš aktualiausių temų ne tik visuomenėje vadinamoje „Savaitė be patyčių“ dienomis, tačiau apie tai turi būti užsimenama dažniau, nes tai vyksta ne kas savaitę, ne kas metus, tai vyksta nuolat. Vaikai kasdien gali tai patirti.
Aš esu 20 metų mergina, kurį mokykloje patyrė patyčias, apie tai nutariau prabilti tik dabar, nes jau galiu suvokti, kaip tai veda prie savižudybės ir kaip tai veikia tolimesnį mano ar kitų asmenų galėjusių tai patirti gyvenimą.
Gyvenau mažame miestelyje, būdama maža, be galo norėjau eiti į mokyklą, nes galvoje sukosi, jog bus nauji draugai, bus smagu. Tačiau pačią pirmąją dieną teko susidurti su nemaloniu įvykiu. Buvau pasodinta su mergaite, kaip galima numanyti jai tai nepatiko ir apsipylusi ašaromis mokytojai sakė, jog su manimi nesėdės, nes aš „stora“. Slinko dienos, naujų draugų mano rate neatsirado, aplink tvyrojo tik kitų vaikų juokas ir badymas pirštais į mane. Buvau mokykloje kaltinama įvairiausiais, net ir menkiausiais dalykais, nuo kažko sulaužymo iki kitų vaikų stumdymo nuo laiptų. Ir taip elgėsi ne tik vaikai, bet ir klasės auklėtoja. Aš turiu būti dėkinga savo mamai, kuri visada stengėsi, kad tai liautųsi, tačiau tai nesibaigė, tiesiog nustojau sakyti, jog kažkas blogai.
Mokykloje patyriau tiek tiesiogines, tiek netiesiogines patyčias, visada sėdėdavau viena, per pertraukas būdavau mušama ir žeminama, pravardžiuojama ir spardoma, nuolat buvo grasinama, berniukai, mane įstūmę į kampą, liesdavo ir mušdavo, mergaitės daužydavo per veidą ir pešdavo plaukus, būdavo ne tik murzini rūbai, bet ir suplėšyti, ir kaip visada su tokiu elgesiu reikėdavo susitaikyti, nes niekas to spręsti neketino. Nebūdavau priimama žaisti žaidimų, niekada neturėjau šokių partnerio. Mane palikdavo po pamokų, jog išmokčiau užsirišti batus, kai tuo tarpu kitiems vaikams būdavo padedama. Mokytoja visada mane engdavo ir kartodavo, jog aš pati dėl visko kalta.
Perėjusi mokytis į gimnaziją, tikėjausi, kad viskas pasikeis, vis dėl to kita auklėtoja, daugiau pažįstamų žmonių, pusbrolių ir pusseserių, tačiau klydau. Daugiau žmonių = daugiau patyčių. Buvau ne vien klasės juoko objektas, bet ir kitų mokyklos mokinių ar auklėtojos. Toliau buvau stumdoma, bijodavau eiti į valgyklą pavalgyti, bijojau persirenginėti prieš sporto pamoką prie kitų mergaičių, visada atiminėjama ir paslepiama kuprinė, į batus prikišta bandelių, apspjaudoma, išjuokiami rūbai. Net ir vyresnėse klasėse pasibaigus stumdymui ir kitiems vaikiškiems dalykams, visada yra pereinama prie kitokios patyčių taktikos (nors kai kurie imdavosi tos pačios vaikiškos patyčių taktikos). Prasidėjo psichologinės atakos... Aš kaltinau tik save, dėl ko pradėjau žalotis, galvoti apie savižudybę. Kas kartą sau sakydavau, jog sulauksiu gimtadienio ir per jį pasitrauksiu iš gyvenimo. Tačiau, gimtadienis ateidavo, pasibaigdavo ir likdavau toliau gyventi.
Šiuo metu, kai esu baigusi mokyklą ir kai turiu žinių apie įvairiausius asmenis, kai mokausi ir turiu patirties kalbėdama apie šią sritį, galiu pasakyti, jog mokyklos nesugeba tvarkytis su vaikais, kurie tyčiojasi iš kitų, taip pat mokyklos bendruomenės nepastebi kada vaikui yra blogai, kada jam reikia pagalbos. Mano atveju pro verkiančią mane, tiek mokytojai, tiek kiti mokyklos bendruomenės nariai stengdavosi greitai praeiti arba apsimesti, jog nemato. Tad mokymosi įstaigoje buvau nuolatinė auka ir apie tai žinojo dauguma mokykloje dirbančių ar besimokančių asmenų.
Patyčios paveikė ne tik mano vaikystę, jos paveikė ir mano gyvenimą iki dabar. Kadangi persikelti mokytis teko į didesnį miestą, buvo sunku reikšti savo nuomonę, bijojau žmonių, reiškėsi depresijos simptomai, užsidarydavau savyje. Būdavo baugu išeiti į miestą, nes gyvenau nuolatinėje baimėje būti išjuokta. Mokykloje patirtos patyčios tiesiog sugriovė mano savivertę ir niekada neišugdė pasitikėjimo savimi, save laikiau tiesiog nevykėle, kvaila, neįdomia, nieko nesugebančia, nemokančia, stokojau savigarbos. Tai paliko negatyvų pėdsaką mano asmenybės raidoje, pažeidė mano fizinę ir psichinę sveikatą. Dažniau patiriu vienišumo jausmą, liūdesį, nesaugumą, nerimą, miego sutrikimus.
Tačiau nuėjus tokį kelią, pamačius platesnes galimybes, reikėjo persilaužti per save ir judėti priekin. Įsitraukiau į chorą su kuriuo dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, pastebėjau, jog į mane palankiai žiūri aukštosios mokyklos dėstytojai, prasidėjo naujos pažintys, galiausiai mane sustiprino susirastas darbas. Nesakau, jog atsikračiau visų patyčių padarinių, nes jeigu ir užgydysi didelę žaizdą, randas vis tiek dažniausiai lieka.
Tad galiu pasakyti, jog patyčios veda prie savižudybės arba griauna tolimesnį asmens gyvenimą. Niekada nepritarsiu žmonėms, kurie sako „muša, vadinasi, myli“ , „erzina, nes patinki“, „Įsimylėjo, todėl taip ir daro, nes nori dėmesio“. NE! Čia prasideda suaugusių asmenų klaidos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.