– Šiandien tau sueina 30 metų. Kaip ir kalbėjome anksčiau, tai puiki proga pranešti ir turbūt reikšmingiausią naujieną. Kokiomis nuotaikomis pasitinki šį gimtadienį?
– Taip. Šį gimtadienį sutinku labai džiugiomis nuotaikomis. Iš tiesų gavau pačią prasmingiausią ir nuostabiausią savo gimtadienio dovaną – dukrelę. Gimtadienis taip pat labai džiugus, nes pasitinku savo trisdešimtuosius gyvenimo metus atversdama visiškai naują gyvenimo puslapį.
– Jau išrinkai vardą vos prieš savaitę gimusiai dukrelei?
– Dėl vardo daug dvejojau. Kiekvieną dieną sugalvodavau vis kitokį vardą, bet galiausiai likau prie pirmo varianto ir suteikiau jai Celestinos vardą. Celeste itališkai reiškia melsvą atspalvį, o išvertus iš anglų kalbos – dangiška. Angliškai šis vardas skamba švelniai ir išskirtinai.
Tik Lietuvoje jis dar skamba kiek neįprastai, tačiau jis taip tinka mergaitei, kad jokie kiti vardai taip ir neprigijo. Visą mano nėštumo laikotarpį visi aplink ją tik taip ir vadino (šypsosi).
– Prieš pat gimdymą iš Londono grįžai į gimtąjį Panevėžį. Namuose jautiesi saugiausiai?
– Toks mano sprendimas daug kam pasirodė netikėtas. Norėjau būti ten, kur tikrai saugu ir yra vieta, kuri visada išliks namais. Juolab dabar ir vasara. Norėjau, kad vaikelis gyvenimą pradėtų ramybėje ir būtų apsupta gamtos bei mylinčių žmonių.
Žinau, kad niekur nebus taip gerai, kaip gimtajame mieste ir tėvų sodyboje. Na, bent jau kol kas. Toli į priekį dar neplanuoju ir nežinau, kokia linkme pasikreips likimas. Taip pat esu labai dėkinga ir sužavėta Panevėžio gimdymo skyriumi. Sulaukiau labai profesionalios pagalbos ir žmogiško elgesio.
– Kaip dabar laikosi mergaitė ir kaip abi jaučiatės?
– Ji auga sveika ir labai graži. Ramiai miega ir verkia tik iš reikalo (juokiasi).
– Motinystę iš pat pradžių priėmei kaip dovaną, o galbūt tai privertė ir nustebti bei permąstyti vertybes? Kokios mintys sukosi galvoje?
– Jei atvirai, iki pat devintojo mėnesio pabaigos negalėjau patikėti, kad tapsiu mama. Man atrodė, kad čia tarsi ne mano gyvenimas. Visą laiką įsivaizdavau save be vaikų ir niekada nejaučiau poreikio jų susilaukti. Tačiau viskas pasikeitė vos tik pamačiau ją (šypsosi). Per pusę sekundės išprotėjau dėl savo vaiko (juokiasi).
Dabar atrodo, kad ji užpildė visas tuštumas ir atnešė begalinį džiaugsmą, kokio net įsivaizduoti negalėjau. Dėl jos man visiškai nieko nėra neįmanomo. Galėčiau naktį keltis ir kas 15 minučių. Motinystė man tapo didžiausiu malonumu. Dukrelė tapo tikra dovana iš dangaus. Savo atėjimu į mano gyvenimą ji atnešė ir dienotvarkę bei discipliną, ko man visada labai trūko. Su ja mano mintys tapo daug aiškesnės, o laikas dabar labiau suplanuotas. Išmokau būti tik čia ir dabar ir nebeliko praeities, o ateitis nebegąsdina.
– Žinau, kad po kurio laiko nusprendei, jog asmeninį gyvenimą geriau laikyti po devyniais užraktais, tačiau gal gali papasakoti ir apie dukrelės tėtį?
– Jis yra Anglijos pilietis ir daugiau pasakoti nenorėčiau, nes tikrai pasimokiau iš praeities. Atvirauti ir kalbėti garsiai apie asmeninį gyvenimą nebenoriu. Taip pat nenoriu ir interpretacijų ar išvedžiojimų.
– Pastaruoju metu apie tave buvo girdėti visai mažai. Kaip Londonas pakeitė tavo gyvenimą?
– Nutilusi buvau, nes reikėjo laiko pergalvoti savo gyvenimą. Taip pat ir nėštumo laikotarpis man buvo kone šventas. Laikiau jį paslaptyje. Ypatingai norėjosi ramybės ir tiesiog paprasto buvimo.
Londonas iš esmės pakeitė mane ir mano gyvenimą. Šiame mieste aš iš naujo prisikėliau ir tarsi iš naujo gimiau pati. Nežinau, kodėl, bet Londone radau viską, ko man taip trūko Lietuvoje. Gal tai susiję ne kiek su geografine vieta, bet manimi pačia. Šis miestas man suteikė visiškos laisvės pojūtį ir užgrūdino sunkumams. Čia aš sutikau daugybę nuostabių žmonių ir sukūriau savo ritualus, gyvenimo stilių. Man tai tapo absoliučios laisvės ir džiaugsmo miestu. Sakoma, kad Londonas yra vienišų žmonių miestas, bet galbūt to nepajaučiau, nes esu ekstravertė, bet tuo pačiu mėgstu vaikščioti viena kaip katinas, todėl ir Londonas man tiko.
– Londone tau puikiai sekėsi: dirbai su garsiais menininkais ir turėjai grandiozinių planų. Ką ketini daryti toliau?
– Londone man išties sekėsi gana neblogai. Esu labai kuklus žmogus, tačiau iš tiesų didžiuojuosi, kad teko pažinti ir dirbti kartu su tokiais žmonėmis kaip Barry Martinas ir Oliveris Norisas, kurie manimi patikėjo bei leido prisidėti organizuojant meno mugę „New Artist Fair“. Tai buvo išties labai vertinga ir įdomi patirtis. Taip pat džiaugiuosi, kad pavyko pristatyti savo performansus ne tik Londone, bet ir Venecijos architektų bienalėje.
Laukdamasi taip pat buvau meniškai aktyvi. Pristačiau savo performansą Ukrainoje. Tiesa, pati jo jau neatlikau. Nebūtų užtekę fizinių jėgų, tačiau tai man padaryti padėjo atlikėja Lilija. Taip pat pristačiau savo performansą „Retail Design Expo Kensington Olimpia“ kartu su Shakespeare Music.
Galbūt tai nėra ypatingai daug. Ypač prisimenant laikus kai daug kūriau gyvendama Lietuvoje, tačiau Londonas toks jau miestas, kuris gali būti šiek tiek negailestingas ir kur visada bus daug konkurencijos. Čia yra daugybė žmonių, skirtingų darbų, pasiūlymų, tačiau nebūtinai jie visi yra tavo. Tikiu, kad tokiuose megapoliuose kaip Londonas reikia ne tik talento, bet ir juodo darbo ir dar trupučio sėkmės. Kai buvau jaunesnė, buvau ir daug naivesnė, bet būtent tas naivumas mane labai stipriai vedė į priekį, nes nebuvo jokių ribų. Dabar susidūriau su savo pačios patirtimi, todėl daugiau galvoju, analizuoju. Paradoksas, bet tai truputį ir stabdo. Dabar esu įjungusi „Restart“ režimą ir tikiuosi grįžti į meną su naujomis jėgomis, tačiau trupučio laiko reikės ir dukrelei, apmąstymams bei pasiruošimui gyventi naują savo gyvenimo etapą (šypsosi).
– Atrodo, kad dabar visos tavo mintys yra tik apie Celestiną. Ar jau pagalvoji, ko būtinai nori išmokyti ją?
– Tiesa. Šiuo metu gyvenu ja ir visa kita kol kas sustojo. Išmokau gyvenime nebeskubėti ir truputį vadovautis sena taisykle, jog viskam ateina savas laikas. Nebeforsuoju įvykių, situacijų ir menininių projektų. Tai yra nauja mano gyvenimo filosofija, kuri į mano gyvenimą atėjo su trisdešimtmečiu.
Dukrelę noriu išmokyti tikros ir besąlygiškos meilės. Kol kas, manau, nereikia kūdikėlio „tampyti“ po būrelius ar įvairius užsiėmimus, kas dabar labai madinga. Nežinau, kiek tai realiai tikslinga, o ateityje reikės atsižvelgti į jos gabumus ir pagal tai padėti augti bei skleistis. Manau, kad tai ir yra tėvų pareiga.
– Kas dabar atrodo sunkiausia būnant mama?
– Šiuo metu sunkiausia atrodo prižiūrėti kūdikio bambą (juokiasi). Iš tikrųjų sunkiausia yra būti teisinga su savo vaiku, norėti jį suprasti ir patarti nekišant savo nuomonės. Turiu jaunesnę sesę ir labai mėgstu jai vadovauti bei patarinėti. Kartais pati pastebiu, kad perlenkiu lazdą ir matau, kaip ji to negali toleruoti. Tada save stabdau. Manau, kad labai svarbu norėti suprasti jauną žmogų, nes kartų skirtumai yra neišvengiami. Tai, kas nesuprantama man arba suprantama kitaip, nebūtinai reiškia, kad yra klaidinga. Sunkiausia vis dėlto išgirsti ir įsiklausyti į kitą. Nebūtinai tik į savo vaiką.
– Kur toliau norėtum kurti savo gyvenimą ir kokį jį įsivaizduoji?
– Labai sudėtingas klausimas (juokiasi). Žinant savo likimo vingius, bijau jau įsivaizduoti.
– Ko tau palinkėti gimtadienio proga?
– Išminties auginant vaiką ir taip pat kantrybės bei kūrybingų metų. Tikiuosi, kad ne per daug prašau (juokiasi)?
