Pasaulinė pabėgėlių diena daugelyje šalių minima tam, kad atsigręžtume į savo praeitį, kai patiems reikėjo bėgti ir ieškoti apsaugos svetur, tam, kad pasimokytume iš istorijos ir perduotume išmoktas pamokas ateinančioms kartoms. Mums pasisekė, kad daugelis mūsų neturi tokios traumuojančios kardinalių gyvenimo pokyčių patirties, tačiau išties nereikia grįžti į istoriją labai toli – tik į I ir II pasaulinių karų laikotarpius, kai milijonai žmonių buvo priverstinai perkelti Europoje ir už jos ribų.
Tačiau šiandieniniai pasaulio įvykiai mums vėl primena tuos laikus. Todėl kasmet šią dieną stabtelime, kad galėtume apmąstyti likimus milijonų šeimų, kurios dabar yra labai toli nuo savo namų ne todėl, kad taip norėjo, bet todėl, kad buvo priverstos iš jų išvykti.
UNHCR buvo įkurta 1951 metais, siekiant Europos pabėgėliams suteikti tarptautinę apsaugą ir padėti spręsti jų problemas, su laikinu 3 metų mandatu. Tačiau kilo naujų pabėgėlių krizių kitose pasaulio vietose. Nuo to laiko UNHCR padėjo dešimtims milijonų pabėgėlių rasti jiems reikalingą apsaugą ir išspręsti su jų padėtimi susijusias problemas. Geriausias sprendimas visada yra grįžti į savo kilmės šalį, kai padėtis joje normalizuojasi. Tačiau tai gali užtrukti daug metų. Kiti galimi sprendimai yra įsikurti ir įsitraukti į naujas priimančias bendruomenes arba – nedaugeliui – būti perkeltiems į naują saugią šalį. Daugelis pabėgėlių iš Baltijos šalių tai patyrė patys, vieni jų apsigyveno juos priėmusiose šalyse, kiti iš pabėgėlių stovyklų buvo perkelti į šalis, kuriose buvo siūlomas ilgalaikis saugumas.
UNHCR vadovauja pasaulinei pabėgėlių apsaugai, tačiau ši apsauga tiesiogiai priklauso nuo šalių ir bendruomenių pastangų priimti pabėgėlius. Viešose diskusijose dažnai teigiama, kad dauguma pabėgėlių atvyksta į Europą. Tačiau realybė kitokia – apie 80 proc. pabėgėlių yra įsikūrę kaimyninėse jiems šalyse, o ne Europoje. Daugelis pabėgėlių yra šalyse, kurių turtingomis tikrai nepavadinsi ir kurios pačios neturi išteklių savo gyventojų poreikiams patenkinti. Todėl šioms prieglobsčio šalims reikalinga kitų šalių pagalba. Taip pat turėtume nepamiršti, kad daugelis pabėgėlių krizių yra užsitęsusios, beveik 4 iš 5 pabėgėlių buvo pabėgėliais mažiausiai penkerius metus. Ekstremalios situacijos atveju UNHCR ir jos partneriai yra vietoje ir teikia pastogę, maistą, švarų vandenį ir medicininę pagalbą dažniausiai nepasiturinčiose šalyse, kur žmonės padeda, nes yra solidarūs ir svetingi.
Mes žinome, kad tūkstančiuose pasaulio bendruomenių pokyčius paskatina asmenybės. Tačiau šie teigiami žingsniai, žengti daugelio bendruomenių, įmonių ir šalių, labai retai pasiekia žiniasklaidos antraštes. Ši dalyvavimo dvasia ir bendra atsakomybė yra įtvirtinta Jungtinių Tautų pasauliniame susitarime dėl pabėgėlių. Šis susitarimas žymi naują tarptautinio bendradarbiavimo erą ir pateikia geresnio atsako projektą – reaguoti į ekstremalią humanitarinę situaciją pasitelkiant ir vystymosi pagalbą, taip užtikrinant ilgalaikį stabilumą pažeidžiamuose regionuose.
Lietuva taip pat prisideda prie viso pasaulio pastangų, suteikdama apsaugą ir saugumą nedideliam pasaulio pabėgėlių skaičiui. Net jei skaičiai yra nedideli, palyginti su kitomis šalimis, šis solidarumas labai vertingas. Pirmiausia, jis rodo gerą pavyzdį kitoms šalims, tarp jų ir toms, kurios priima žymiai daugiau pabėgėlių savo teritorijose. Šios visuomenės dažnai mato Europos šalis kaip pavyzdį. Todėl svarbu, kad europiečiai savęs paklaustų – kaip galime tikėtis, kad tos kitos šalys priims ir apsaugos pabėgėlius?
Išaugus viešam priešiškumui pabėgėliams ir migrantams, imtis priemonių užtikrinti pasaulio pabėgėlių apsaugą ir priimti geriausius su jais susijusius sprendimus ragina ir Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas šalių ir visuomenės grupių solidarumui skatinti, siekiant dalytis atsakomybe ir padėti pabėgėliams. Laimė, matome ir teigiamų istorijų, kai žmonės ir bendruomenės prisideda padėdamos pabėgėliams visose gyvenimo srityse – rasti namus, darbą, mokytis kalbos, padėti vaikams vietos mokyklose. Šie solidarumo gestai vis labiau užgožia pabėgėliams skirtus paniekinančius žodžius.
Mes visi turime prisidėti prie pagalbos pabėgėliams. Studentai, verslo lyderiai, visuomenės aktyvistai, mokytojai, tikėjimo bendruomenių atstovai, žurnalistai – iš tikrųjų visa visuomenė turi dalyvauti priimant pabėgėlius ir padedant jiems integruotis. Sukurti šią pabėgėlių integracijai palankią aplinką, grindžiamą sutartais standartais ES šalyse, yra sėkmingo pabėgėlių klausimo sprendimo dalis.
Pasaulinės pabėgėlių dienos proga prašau Jūsų stabtelėti ir pagalvoti apie pabėgėlių situaciją ir kaip jiems galite padėti. Jie prarado viską. Buvo priversti palikti namus, darbus, dažnai gimines ir draugus. Daugelis iš jų mėnesius neturėjo vietos, kurią galėtų pavadinti namais. Bet kartu mes matome, kaip pabėgėliai randa jėgų atkurti savo gyvenimą naujoje vietoje. Istorija mus moko, kad tinkamoje aplinkoje pabėgėliai kuria sprendimus, o ne problemas. Pabėgėliai yra panašus į mus. Jie yra tie, kurie savo gyvenimu sumoka didelę kainą už persekiojimus ir karus.
Tarptautinė bendruomenė susitiks šių metų gruodžio mėnesį Ženevoje. Pasaulinis pabėgėlių reikalų forumas bus svarbus renginys, kuriame šalys aptars galimybes ir priemones, susijusias su pabėgėlių padėtimi pasaulyje. Bus diskutuojama, kokių papildomų priemonių pasaulis gali imtis tam, kad palengvintų šalių, priimančių daug pabėgėlių, situaciją, kaip galima būtų padidinti pabėgėlių pasitikėjimo savimi potencialą, ir ieškoma naujų būdų, kaip spręsti pabėgėlių problemas. Tikimės, kad Lietuvos Vyriausybė kartu su pilietine visuomene ir verslo įmonėmis pasinaudos Pasaulinio pabėgėlių reikalų forumo siūlomomis galimybėmis paremti tiek nacionalinius, tiek tarptautinius veiksmus pasaulio pabėgėlių labui. Veiksmų apimtis yra didelė. Išnaudokime tą galimybę kartu.
Mūsų, kaip žmonių, pareiga yra padėti tiems, kurie buvo priversti bėgti. Nė viena šalis ar visuomenė to negali padaryti viena. Turime dirbti visi kartu!