„Prasta ta mūsų šalis, žmonės tarsi atsilikę, sustabarėję. Jie nenori gyventi geriau. Turi mažai, bet labiausiai jie nenori dirbti. Yra paprasčiausi tinginiai“, – kategorišką nuomonę apie tėvynainius man išsakė vienas bičiulis, gimęs ir iki šiol gyvenantis Ukrainoje, bet svajojantis apie emigraciją.
Staiga prisiminiau posovietinius laikus ir Lietuvos žmones, kurių nemaža dalis kadaise turbūt panašiai jautėsi kaip dabar ukrainiečiai.
„Bet daugelis Ukrainos gyventojų tokie talentingi. Tiek menuose, tiek sporte, taip pat tobulėja ir IT sritis“, – bandžiau ginti vietinius.
„Tokių mažuma, net jaunoji karta nenori mokytis angliškai. Mums dar iki Europos toli ir taškas“, – neatlyžo mano bičiulis.
Iš tiesų, jausmas, būnant bet kur Ukrainoje dvejopas. Viena vertus, čia pilna įdomių vietų lankymui, gardžius patiekalus siūlančių restoranų, kita vertus – akis bado korupcija, žmonių noras sukčiauti.
Ir nors šis tekstas pradedamas kiek pesimistiškai, mano viešnagė, į kurią išsiruošiau su draugų kompanija, buvo iš tiesų puiki. Laikas, praleistas Kijeve, kas kartą pranoksta bet kokius lūkesčius.
Buvau paprašytas kuo detaliau aprašyti kainas Ukrainos sostinėje, tad dabar pateiksiu nemažai skaičių.
Į Kijevą iš Lietuvos tiesiogiai skrenda net 3 oro linijų kompanijos, tad šį miestą galima lengvai pasiekti vos per kiek daugiau nei valandą kiekvieną savaitės dieną. Kainos svyruoja nuo keliasdešimt eurų iki maždaug pusantro šimto. Priklauso nuo savaitės dienos, ar „pagaunate“ akcinius bilietus, ar tiesiog keliaujate ekspromtu ir kaina jums nėra svarbi.
Iš Lietuvos į Kijevą skrendama į du oro uostus: Borispolio (jis yra toliau, su taksi automobiliu centras pasiekiamas per maždaug 30-40 minučių) bei Žuljanų oro uostą (nuo kurio centrą galima pasiekti vos per 15-20 minučių).
Taksi nuo Borispolio iki viešbučio mūsų kompanijai tekainavo 11 eurų, o iš centro Žuljanų oro uostą pasiekėme už 4 eurus.
Labai džiaugėmės viešbučio pasirinkimu. Kadangi mūsų viešnagės metu Kijevą vargino baisūs karščiai, kiek vėsiau buvo toje zonoje, kur įsikūręs mūsų viešbutis. Jis neeilinis, nes įrengtas buvusiame 4 aukštų laive. Prišvartuotas prie didžiulio parko, tad žiūrėti į Dniepru praplaukiančius laivus bei stebėti ant pievelės atklystančius ežiukus buvo įdomu. O, kas svarbiausia, buvo gerokai vėsiau nei viešbutyje „ant asfalto“.
Kadangi neblogai gebu surasti tinkamus skrydžių ir viešbučių pasiūlymus, tas viešbutis-laivas kiekvienam iš keliaujančių tekainavo vos keliasdešimt eurų už naktį. Be to, didelis privalumas, kad šalia yra parkas ir suformuoti pliažai, kur pailsėti bei pasimaudyti upėje atvyksta tiek vietiniai gyventojai, tiek poilsiautojai. Tad, jei į Kijevą vyksite karštuoju laikotarpiu, pravartu įsimesti ir maudymosi drabužius.
Viešbučio restoranas – buvo viena iš brangiausių vietų, kur viešnagės metu valgėme. Ir tos kainos mums pasirodė mažos. Jos priminė tas, kurias esame įpratę matyti eilinio restorano Lietuvos didmiestyje centre ar senamiestyje. Pavyzdžiui, fantastiško skonio Charčio sriuba – 4 eurai, bulviniai blynai (čia vadinami dirūnais) – 3,5 eurų, ėrienos kepsnys – vos 10 eurų. Apie šias kainas sužinojęs vietinis bičiulis tik griebėsi už galvos ir tepasakė: „Tie chacholai – tikri plėšikai.“
Kadangi labai mėgstu ukrainietiškus barščius, buvau pasiryžęs apeiti ne vieną restoraną, kol rasiu tuos, kurie man bus patys tobuliausi. Ir tai pavyko: galiu drąsiai rekomenduoti restoraną „Kanapa“, kurių barščius titulavau kaip geriausius pasaulyje. Šis restoranas įsikūręs senamiestyje ir kiek primena mūsų „Stiklius“. Be barščių ten fantastiško skonio Kijevo kotletas, virtiniai su bulvėmis, triušiena bei miško uogomis. Žodžiu, pasaka. Už vakarienę dviem su gėrimais sumokėjome 30 eurų.
Jei mėgstate valgyti daug ir gausiai, kaip ir vietiniai, galite maitintis dideliame restoranų tinkle „Puzata Xata“. Ten maitinimas vyksta bufeto principu. Prisidedi šaltųjų ar karštųjų patiekalų į lėkštes ir už gardų maistą sumoki vos kelis eurus. Pavyzdžiui, virtiniai kainuoja po 1 eurą, karbonadas – 1,5 euro, alaus bokalas – eurą. Ir vis primenu, kad vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove. O tai itin aktualu Ukrainoje, kur alkoholis itin pigus.
Kalbant apie rūkalus, teko girdėti, kad dauguma keliaujančių grįžtant pasirūpina rūkalais. Vidutiniškai jie Ukrainoje kainuoja apie 1-1,5 euro už pakelį. Tik prieš tai darant pasidomėkite taisyklėmis, kiek ir ko galite vežti, kad išvengtumėte galimų problemų su muitinės pareigūnais.
Dar klesti ir vaistų turizmas. Norite vaistų, kurių Lietuvoje negausite be recepto? Jokių problemų. Vaistinių pilna visur.
Atskiros pastraipos verta arbatpinigių kultūra. Prisimenate laikus, kai kavinėse ar restoranuose palikdavome tuometiniais pinigais 1 ar 2 litus? Ukrainoje tai vis dar dideli pinigai. Tad kai palikau 100 grivinų (kiek daugiau nei 3 eurai) arbatpinigių, net buvau subartas.
„Juk tai tokie dideli pinigai. Kodėl man tiek palikote? Negaliu paimti“, – sutrikęs kalbėjo gerai savo darbą atlikęs jaunas vaikinas.
Jau net nepasakosiu, kas nutiko, kuomet mano draugas, keliavęs kartu, už gerą aptarnavimą nusprendė palikti 300 grivinų (arba maždaug 10 eurų)...
Dar viena priežastis, kodėl verta vykti į Ukrainą, – šopingas. Čia apstu vietinių butikų, kurie prekiauja originaliais vietos kūrėjų darbais. Kainos taip pat nenuskriaus jūsų piniginės, o atrodysite originaliai. Vienas populiariausių prekybos centrų – CUM, esantis šalia Maidano aikštės. Tiesa, kainos čia gerokai didesnės nei kitur, tačiau pasirinkimas puikus.
O dabar liūdnoji teksto dalis. Kai vietiniai papasakojo apie savo algas bei išmokas, norėjosi skradžiai prasmegti žemę. Daugelis Kijeve uždirba 150 eurų. Ne per dieną, net per savaitę, o per mėnesį.
„Ir tai tik todėl, kad gyvename sostinėje, kur daug turistų. Bet tai tiesa“, – sakė kalbinti ukrainiečiai.
Tuo tarpu kituose mažesniuose miestuose žmonės per mėnesį uždirba maždaug 75 eurus. Na, o senatvės pensija – daugiau nei gėdinga. Senjorai ten gauna... 40 eurų per mėnesį.
Išskrisdamas iš Kijevo, bičiuliams palinkėjau kuo greičiau pagerinti savo gyvenimo kokybę ir gerovę, pasirinkti europinį kelią. Tačiau sulaukiau pesimistiško atodūsio:
„To nebus dar ilgai. Manau, ir 20 metų mums neužteks, kad gyventume kaip jūs, lietuviai, ten Europoje.“
Linkiu kiekvienam bent kartą šįmet apsilankyti Kijeve, Lvove, Odesoje ar Charkove ir tokiu būdu prisidėti prie Ukrainos gerovės. O taip pat dar labiau mylėti savo tėvynę Lietuvą.
