– Prieš 33 metus, balandžio 26 dieną, įvyko Černobylio avarija. Koks oras buvo tuomet ir kokia diena tai buvo apskritai?

– Buvo pakankamai šilta, kitą dieną po katastrofos žmonės atsidarė langus, nes norėjo į namus įsileisti pavasario šilumos. Avarija įvyko naktį, buvo saugumo bandymas, kuris buvo suplanuotas įgyvendinti dar prieš reaktoriaus pridavimą į eksploataciją, bet buvo nespėta, norėta iki metų galo paleisti tą reaktorių. Jėgainės direktorius Viktoras Briuchanovas davė leidimą paleisti reaktorių ir be to testo. Kelis kartus vėliau bandyta, bet nepavyko. Mes artėjame prie 1986 metų balandžio 25 dienos, kai iš tikrųjų buvo suplanuotas tas testas, bet dieną niekas jo neleido atlikti, nes būtų trūkumas elektros energijos.

Arnas Mazėtis, Marius Ėmužis

Dieną dirbo fabrikas, mėnesio galas – reikia planus įgyvendinti, taigi perkėlė į naktį. Vienas iš tokių svarbių faktorių – naktinę pamainą dirbę specialistai nebuvo tokie patyrę, kaip dirbusieji dieną. Nesakau, kad jie buvo nepatyrę, bet patirties turėjo šiek tiek mažiau. Tas testas prasidėjo. Amerikietiški reaktoriai dažniausiai aušinami vandeniu, o sovietiniai reaktoriai turi grafito stulpus, taip pat reikalingas ir vanduo.

Viskas yra tvarkoje, kol veikia elektrinė, ji turi pompas, pati sau teikia elektrą. Jeigu jėgainė sustabdoma, reakcija ten vyksta, ji niekur nedingsta, ją reikia aušinti toliau. Konstruktoriai suplanavo, kad yra trys dyzeliniai generatoriai, kurie turėtų įsijungti ir pradėti tiekti elektrą pompoms, bet dyzelinius generatorius įjungti galima per 15 sekundžių, o reikiamą galią jie gautų per 45 sekundes. Tai yra kritinė riba, kai praktiškai neaušinamas reaktorius. Testo esmė buvo išbandyti dar besisukančias, bet jau lėtėjančias turbinas, kad pompoms būtų duodama energijos.

Esmė buvo ta, kad testo metu jėgainės galia buvo nukritusi iki 30 šiluminių megavatų, kas buvo kritinis etapas. Jau po to jėgainės operatoriai turėjo nutraukti tą bandymą ir nebandyti, bet jie vis tiek bandė, testą atliko, paspaudė AZ5 mygtuką. Jie nežinojo ydos reaktoriaus, kad esant tokioms sąlygoms, kai ištraukta per daug strypų, tie avariniai strypai jie iš pradžių davė priešingą reakciją. Tas staigus energijos šuolis iš esmės nulėmė tai, kodėl įvyko tragedija.

Arnas Mazėtis, Marius Ėmužis

– Ar visuomenė iki galo jau žino tikrąsias avarijos priežastis?

– Nemanau. Nors kažkuri dalis visuomenės turbūt žino, sklando nemažai gandų, mįslių. Patys sovietai iš pradžių sakė vienaip, buvo apkaltinti operatoriai. Tai buvo labai patogu, nes buvo konkretūs 6 žmonės, o sistema nekalta. Bet iš esmės sistema buvo kalta, nes buvo konstrukcinė yda, kitas dalykas – kad ją nuslėpė. Nuo 9-ojo dešimtmečio buvo žinota, kad taip gali atsitikti, ir buvo nutylėta. 1991 metais, kai jau buvo atliktas pakartotinis tyrimas, išvados buvo pakoreguotos.

– O kada visuomenė sužinojo apie avariją ir kokia buvo reakcija?

– Visuomenė sužinojo 28 dienos, pirmadienio pavakarę, kai tai buvo pranešta per radiją. Buvo perskaitytas tekstas, kurį suredagavo politbiuro nariai. Tą pačią dieną buvo parodytas reportažas per pagrindinę sovietų laidą, kitą dieną – laikraščiuose. Tai buvo trumpa žinutė, kad įvyko avarija, sprogimas, kad yra evakuotas Pripetės miestas. Kijevo gyventojai iki gegužės 6 dienos nežinojo, kad pas juos radiacijos fonas yra smarkiai pakitęs. Gegužės 1 dieną visoje Sovietų sąjungoje vyko paradai.

– Prisiminkime, kas pirmasis pranešė apie šią avariją ir kada?

– Pirmieji pranešimai buvo ugniagesiams, kad jie gesintų, o Maskvoje jau po pusvalandžio buvo pradėję skambėti ministerijų telefonai, tos ministerijos buvo atsakingos už tai, už reaktorius. Centrinė vadovybė apie tai sužinojo 6 valandą ryto. Iš karto suformavo vyriausybinę komisiją, kuriai pirmininkavo Borisas Ščerbina, buvo ir Valerijus Legasovas. Juos iš karto išsiuntė į Černobylį, į Pripetės miestą. 27-osios dienos vakarą jie visi jau ten buvo, dirbo iki gegužės 2-osios, o vėliau buvo pakeisti.

Kadras iš serialo "Černobylis"

– Ar tikrai Sovietų sąjungos valdžios veiksmai priminė tokį chaosą, koks vaizduojamas seriale?

– Sunku atkurti tą chaosą. Šaltiniai, kuriais rėmėsi tie, kurie kūrė filmą, ar rašė knygas, to pernelyg nerodė. Buvo pakankamai nemažas pasimetimas, Gorbačiovas po trijų savaičių politbiuro posėdyje rėkė, kalbėjo pakeltu tonu, nes jis negalėjo gauti tikros informacijos. Tu esi vadovas ir negali gauti informacijos, taigi iš esmės chaoso buvo, informacija buvo slepiama. Vyriausybinė komisija, kuri reagavo pirmoji, ukrainiečių tarnybos, jie sureagavo skubiai, kaip tai buvo įmanoma. Manau, pasekmės galėjo būti dar sudėtingesnės.

Netrukus po pirmųjų pranešimų apie Černobylio avariją sužinojo Vakarai. Pirmieji radiaciją užfiksavo švedai, netoli Stokholmo buvo atominė elektrinė. Buvo paimti ištirti vieno iš darbuotojų batai ir tyrėjai suprato, kad tai yra mišinys branduolinio kuro ir oro. Buvo išsiųsti paklausimai Rytų Vokietijai, Lenkijai, Sovietų sąjungai, kas įvyko, bet buvo gauti neigiami atsakymai, viskas buvo slepiama. Netrukus buvo suprasta, kad padėtis iš tiesų yra daug blogesnė, nei sovietai sako.

– Kiek yra žinoma pagal sovietų statistiką, kad nukentėjo žmonių?

– Oficialioji statistika ten yra kaip ir užstrigusi. Oficialiai yra kelios dešimtys aukų. Pavyzdžiui, nuo pačio sprogimo žuvo tik vienas žmogus, kitas žuvo netrukus nuo sužeidimų, bet realiai skaičiuojama apie kelis tūkstančius. Ta tikroji statistika nuo oficialios skiriasi kartais.

– Kiek lietuvių buvo išsiųsta ir kaip vyko pats likvidavimas?

– Lietuvių dalyvavo apie 7 tūkstančiai. Iš viso operacijoje dalyvavo virš 800 tūkst. žmonių. Likvidatoriai susidūrė su dvejomis problemomis. Pirmiausia, gaisras. Gaisrą pavyko neutralizuoti, bet ten vis tiek ruseno branduolinė ugnis. Grafitas lydosi, jis sukelia temperatūrą ir buvo pavojus, kad pradės lydytis, ten buvo daug vandens nuo gesinimo, o vėliau ir aušinimo. Paskui tas vanduo virsta garais, vėl išmetamos radioaktyvios dalelės į atmosferą.

Šią problemą sprendė sraigtasparniais, mėtydami borą, smėlio mišinį, dar vėliau dėjo ir šviną. Iš pradžių pavyko sumažinti temperatūrą iki tokios, prie kurios dar buvo įmanoma kažkiek kontroliuoti. Bet po savaitės temperatūra šoktelėjo iki 1700 laipsnių ir Legasovas, bei kiti mokslininkai suprato, kad viskas gali baigtis dar liūdniau. Jie suprato, kad gali pradėti lydytis visi ten esantys metalai, jie gali prasigraužti pro reaktorių skydą, ir gali patekti į gruntinius vandenis. Dniepro upė aptarnauja vandeniu apie 50 milijonų žmonių. Tai būtų didžiulė katastrofa.

– Kas jums labiausiai krenta į akis kalbant apie istorijos ir serialo neatitikimus?

– Kai žiūriu istorinius filmus ar serialus, stengiuosi savyje išjungti istoriką ir mėgautis. Tie, kas nori faktų, turėtų skaityti knygas. Kas liečia serialą, man scenografija ir visa kita atkurta realistiškai. Kam nepatinka plastikiniai langai Fabijoniškėse, gali kelti kitą klausimą – neatitinka ir architektūra, nes Pripetės miestas statytas 77-aisiais, o Fabijoniškės daug vėliau, tai reiškia, kad buvo visai kitokio modelio namai, viskas kitaip atrodė, bet tai nėra esminis dalykas, esmė pats jausmas. HBO yra pasaulinio lygio kompanija ir tai daro gerai. Galbūt kažkas ir užkliuvo, pavyzdžiui, KGB pasiklausymai tam tikrose serialo vietose.

– Ar ši avarija turi analogų pasaulyje?

– Daugelis turbūt iš karto atsimena Fukušimą, bet yra buvę ir daugiau, ir JAV turėjo vadinamą trijų mylių salos avariją.

Visą interviu žiūrėkite DELFI laidos įraše.

DELFI primena, kad interneto svetainėje IMDb istorinė drama „Černobylis“ įvertinta aukščiausiais balais: savo reitingu ji pralenkė serialus „Sostų karai“ ir „Bręstantis blogis“. Mūsų šalies žiūrovams juosta ypatinga dar ir tuo, jog dalis jos scenų buvo filmuojama Lietuvoje. Įtraukiantis penkių dalių filmas ypač sudomino televizijos gerbėjus. To įrodymas – puikus įvertinimas populiariausioje kino duomenų bazę atstojančioje svetainėje IMDb. Susumavus maždaug 26 tūkst. žiūrovų vertinimus paaiškėjo, kad šiam mini serialui tenka 9,6 balo iš dešimties, skelbia „The Sun“.

Filme dramatiškai vaizduojama, kas vyko Ukrainoje 1986 m. balandžio 25 ir 26 dienomis, tiksliau, prieš daugybės žmonių gyvybes nusinešusią branduolinę avariją ir po jos.

Įvykus sprogimui, iš karto žuvo du objekto teritorijoje buvę žmonės. Dėl radiacinės taršos teko tuojau pat evakuoti aplinkinius rajonus. Plėtojantis filmo siužetui, palaipsniui išviešinama melo kupina realybė. Dramos centre – tyrimo komisijai vadovaujančio fiziko Valerijaus Legasovo išgyvenimai. Kurti šį personažą patikėta J. Harrisui, suvaidinusiam karalių Jurgį VI seriale „The Crown“.