Jau šį penktadienį Baltarusijos sostinėje Minske bus atidarytos antrosios Europos žaidynės, kuriose Lietuvai atstovaus 73 sportininkai. Birželio 21-30 dienomis jie varžysis 13-oje sporto šakų.
„Jei pirmą kartą federacijos žiūrėjo atsargiai į Europos žaidynes, dabar pradėjo atsakingiau joms ruoštis. Į Tokijo olimpiadą Minske atranka vyks 8-iose sporto šakose. Viliuosi, kad ateityje visos sporto šakos čia vykdys atranką į olimpiadą ir tai gerokai kilstelės šių varžybų lygį“, – kalbėjo Tarptautinio olimpinio komiteto narė, Sidnėjaus olimpinė čempionė, šaulė D. Gudzinevičiūtė.
Anot jos, Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka teigė, kad šios žaidynės nebus tokios prabangios, kaip Baku. Minskas nestatė naujų bazių, viską turėjo. Pagrindinis iššūkis buvo logistika, mentalitetas, savanoriai. Panašu, kad jie visai neblogai susitvarkė – Minskas išgražėjęs ir švarus.
Prieš ketverius metus Baku Lietuva laimėjo 7 medalius – 2 aukso, sidabro ir 4 bronzos. A galima spėlioti, kad panašiai tiek galime laimėti ir Minske?
„Sunku prognozuoti, ten kur bus atranka į olimpiadą, turėsime pačius geriausius. Kita vertus, tokių varžybų nauda neapibrėžiama tik medaliais. Jaunimui tai – didžiulė patirtis. Tikimės ir medalių. Nevardinsiu ir nevardinu niekada – tai papildomas krūvis net patyrusiam sportininkui. Esu pati tai patyrusi, ir tai nemaloniai nuteikia. Kadangi Henrikas Žustautas pats pasisakė, kad tikisi pakartoti savo sėkmę, tai šaunu“, – sakė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė.
Pokalbio metu viešnia sulaukė ir klausimo apie R. Meilutytę – praėjo beveik mėnuo nuo dienos, sukrėtusios Lietuvos sporto bendruomenę, kai 22 metų Londono olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionė bei rekordininkė nusprendė užbaigti profesionalios plaukikės karjerą.
„Rūta dar galėjo sportuoti pagal savo amžių. Ji buvo atvažiavus, kalbėjomės apie tai. Sakiau, kad gerbsime bet kokį jos sprendimą. Tie septyneri metai, jei skaičiuosime nuo medalio Londone, buvo nepaprasti, daug išbandymų tokiai jaunai sportininkei. Tikiuosi, kad pailsėjusi ji sugrįš, nes dar galėjo sportuoti ir sportuoti. Kita vertus, jei ras kitą mėgstamą veiklą, vistiek ji padarė labai daug“, – pabrėžė D. Gudzinevičiūtė.
Ne vienas aukšto meistriškumo sportininkas susiduria su psichologinėmis problemomis, dėl kurių dažnai meta sportą. Kas daroma, kad mūsų šalyje, kad sporto lyderių karjera tęstųsi kuo ilgiau?
Sidnėjaus olimpinė čempionė prisipažino, kad sporto viršūnę pasiekus ją depresija aplenkė: „Reikia išmokti ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. Nežinau nė vieno sportininko, kuris daugiau kartų laimėjo nei pralaimėjo. Kol pakyli iki elito, gauni nuo stipresnių nuolat. Pastovus spaudimas, perdėtas dėmesys, reikalavimas medalių išvargina, o jei dar prisideda daugiau nesėkmių, nenuostabu, kad sportininkas smegenų kertelėse turi tamsesnių vietų. Tam yra psichologai, komandos ir šeimos palaikymas“.
„Sporto psichologija anksčiau buvo posūnio vietoje. Kai 2000 metais ieškojau sporto psichologo, neradau, man padėjo jį rasti ne Lietuvoje. Ir tikrai jo nemažas indėlis, kad tapau olimpine čempione, – tęsė ji. – Ne visada tai turi būti psichologas, gali būti ir, pavyzdžiui, komandos siela. Kaip krepšininkai sako, Juozukas yra jų talismanas, ir jis tikrai prisideda prie geresnės atmosferos kūrimo. Bičiuliaujuosi su Ričardu Doveika ir galvoju, ar jo nepakviesti ne kaip kunigą, o kaip žmogų, kuris fantastiškai moka kalbėti, motyvuoti ar pagirti. Beje, į Minską sporto psichologas taip pat važiuoja“.
Kad ir kokia būtų mažytė mūsų šalis, dopingo skandalai jos taip pat neaplenkia. Visai neseniai oficialiai paskelbta, kad 2012 metų Londono olimpinio sidabro medalių ir visų su juo susijusių apdovanojimų netenka kanojininkas J. Šuklinas.
„Daug kam klausimų kyla, kaip tuos senus testus tikrina. Visi turi atsiminti, jei medžiaga draudžiama, bet ją sunkiai randa arba neranda, tai nereiškia, kad neras vėliau. Kodėl anksčiau nerado? Kokias turėjo galimybes, taip ir tikrino.
Tos medžiagos, kuri buvo rasta J. Šuklino organizme – dehidrochlormetiltestosterono – dabar randama daugiausiai. Ji sukurta seniai, tai dar tuometinės Demokratinės Vokietijos sporto produktas, tačiau tik 2016 metais atsirado technologija, leidžianti lengviau ją rasti. Ir ta medžiaga buvo populiari Europoje, todėl daugybė europiečių su ja dabar ir įkliūna“, – pasakojo D. Gudzinevičiūtė.
Ji prisipažino sunkiai išgyvenusi šią žinią: „Gruodžio mėnesį gavau tą laišką su įpareigojimu informuoti sportininką, prisipažįstu, naktį nemiegojau, nes buvo žiauriai gaila. Ne kaip žmogaus – neturiu jokių priežasčių abejoti Antidopingo agentūros veikla. Labai gaila, kad žmogus kažkada priėmė tokį sprendimą, o dabar mano skambutis sugriovė tam tikra prasme jam gyvenimą, nors aš čia ne prie ko“.
Kaip atrodo Lietuva pasaulyje, jei kalbėsime apie dopingą?
„Mes nei geresni, nei blogesni, žvelgiant pasaulio mastu. Nuo Nepriklausomybės laikų yra apie 20 su dopingu susijusių atveju. Kai kuriose šalyse daugiau, nes kartais diskvalifikuojama visa komanda. Reikia šviesti ir kalbėti apie tai. J. Šuklino pavyzdys skaudus, bet norėčiau, kad jis būtų įsimintinas. Sukčiavimas – didelė dėmė sportui“, – sakė LTOK vadovė.
Daugiau D. Gudzinevičiūtės minčių ir pokalbius su kitais įdomiais pašnekovais rasite DELFI TV Sporto rubrikoje „Sportinė forma“.
