Kitą rytą vykome į Vėžlių salą, iš kurios uosto plaukėme mūsų tikslo link – į Gili Travangano salą. Apie šią, 2,5 valandos laivu nuo Balio nutolusią salą buvome girdėję daug, bet ankščiau Balis suvalgydavo visą mūsų laiką, tad šį kartą pagaliau pasiryžome apsilankyti. Nuostabiai žydro, perregimo vandens ir balto smėlio saloje nusprendėme praleisti keturias paras. Kaip ir daugumoje Pietryčių Azijos šalių nakvynę galima rasti pagal norimą komforto lygį: nuo itin pigios iki labai brangios. Mes pasirenkame bungalą su privačiu kiemu, visais patogumais ir pusryčiais. Už labai tvarkingą stogą virš galvos mokame kiek mažiau nei 30 eurų dviem.
Gili salos priklauso taip vadinamai Balio sesei Lombok salai. Be Travangano, viena paskui kitą išsidėsčiusios Gili Air ir Gili Meno salos. Šios dvi gerokai mažesnės ir ramesnės. Mes atvykome neturistiniu sezonu ir dar per Ramadaną, tad vakarėliais garsėjančioje Travangano saloje buvo ramu. Kitą vertus čia labai populiarus „pub crawling“ pasilinksminimo būdas (kai iš baro į barą eini su viena didele kompanija). Šiems užsukus į barą, nuo jų riksmo ir „kultūros lygio“ kartais nebejauti savo kvėpavimo, tad sezono metu čia tūrėtų būti vienas milžiniškas vakarėlis. Smagu, kad jie bare užsibūna vos vienam gėrimui, tad po akimirkos bare įsivyrauja prieš tai buvusi ramybė.
Visą Gili Travangano salą apeiti ratu užtrukome kiek daugiau nei valandą. Pagrindinis salos veiksmas koncentruojasi vos 2 kilometrų ilgio gatvės atkarpoje. Saloje nėra jokių mašinų. Pagrindinė transporto priemonė čia arklių tempiami vežimai, dviračiai ir elektriniai motoroleriai (čia jau tokia prabangesnė transporto priemonė, tad jų tikrai labai nedaug). Mums neprireikė nė vienos iš jų, nes viską lengvai įveikiame savomis kojomis.
Įdomus dalykas, kad saulėtekį galima stebėti vienoje salos pusėje, o perėjus įstrižai salą (apie 20 min. pėsčiomis) vakare galima pasimėgauti ir saulėlydžiu. Didelė dalis krantinės nusėta gultais. Dažnai jie būna viešbučio teritorijoje, tačiau naudotis gali visi. Mokesčio nėra, tačiau privalai nusipirkti kokį nors gėrimą iš baro, kuriam priklauso gultų zona. Mūsų akimis tai puikus modelis, tad vis pasilepindavome šviežiai spaustomis ananasų sultimis.
Asmeniškai mums, ne itin mėgstantiems kepti ant saulės ir nieko neveikti, sala pasirodė kiek nuobodoka, tad po poros dienų jau norėjosi judėti kur nors toliau. Saloje lengva sutikti tuos pačius žmones, nes visi būriuojasi tose pačiose vietose. Populiariausios pramogos – paviršinis nardymas, pasiplaukiojimai laivais bei iškentės. Pastarąsias išbandėme ir netgi sėkmingai priplaukėm prie didžiulio jūrų vėžlio. Vienaip ar kitaip salos vaizdai tikrai verti kompiuterio darbalaukio fono!
Atskirai noriu paminėti ir kelias puikias vietas vakarienei. Tiesa jos nėra susijusios su Pietryčių Azijos ar Indonezijos virtuve (jų čia ant kiekvieno kampo).
Indų restoranas „Pesona Restaurant & Sheesha Lounge“. Kiekvieną kartą Azijoje stengiuosi užsukti pavalgyti ir indiško maisto, kurį esu labai pamėgęs. Užsisakiau savo mėgstamą Tikka Masalą su Naan duona. Tiesa būtina pasakyti, kad pageidaujate europietiško aštrumo. Net ir taip pagamintas maistas buvo tikrai pakankamai aštrus.
Maistas buvo tikrai tobulas, aplinka ir aptarnavimas puikūs. Nors šią vietą atradome visiškai atsitiktinai – labai džiaugiamės, kad tai įvyko pačioje kelionės pradžioje, tad pavyko apsilankyti ir dar kartą. Abu kartus šioje vietoje sutikome tą pačią indų šeimą, tad manau geras ženklas pavalgyti ten kur valgo ir vietiniai.
Kitą vietą rekomendavo mūsų nakvynės vietos darbuotojas – tai italų picerija „Regina Pizzeria“. Skirtingai nei indų restoranas – ši vieta jau buvo kiek giliau saloje ir ją surasti buvo kiek sudėtingiau. Verta paminėti, kad jie dirba tik nuo 17 valandos vakaro. Nors picerija neatrodo labai įmantriai, tačiau žmonių čia pilna. Kainos čia tiesiog neįtikėtinai geros – už krosnyje keptą didelę Margaritą sumokėjome 55000 rupijų (~3,40€). Jos pilnai užteko mums dviem, o skonis tikrai nuostabus. Tarp kitko tai 9 vieta pagal „Tripadvisor“ reitingą visoje saloje.
Nors su maistu tai nesusiję, tačiau jeigu mėgstate regio muziką rekomenduoju – „Sama sama reggae bar“ – geresnės vietos nerasite! Kiekvieną vakarą čia groja puikūs muzikantai.
O indoneziečių virtuvės kavinių saloje pilna. Čia ant kiekvieno kampo galima mėgautis tradiciniais satay iešmeliais su jūros gėrybėmis.
Tokie mūsų įspūdžiai iš Gili Travangano salos. Sėdame į laivą ir judame į kitą salą Indonezijoje. Apie tai kitame įraše.
