Penktadienio rytą DELFI kalbėjosi su susisiekimo ministru Roku Masiuliu.
– Kaip šiandien vertinate kalbas, kad netrukus gali tekti pasitraukti iš Vyriausybės ir užleisti savo ministro kėdę?
– Ministras visada yra ant parako statinės, reikia būti susitaikius su likimu ir kadangi ne aš sprendžiu tuos klausimus, o kiti žmonės sprendžia, kaip nuspręs, taip ir bus.
Aš tik vieno viliuosi, kad tie darbai bus tęsiami, o ypač, kova su korupcija, nes tai, kas buvo prie senųjų bebrų čia ir kokios pelkės buvo užaugusios tiek kelių statyboje, tiek geležinkeliuose, jie negali grįžti, nes tai nėra Lietuva.
Tas atėjęs kitas ministras turėtų tęsti ir kitas bylas, nes mes pradėjome labai daug bylų, labai daug tyrimų, o kai kurios tęsiasi ir daugelį metų.
Galiu duoti pavyzdį. „Klaipėdos naftoje“ 2010 metais buvo pradėta byla prieš naftos grupę, kur buvo iššvaistytos reikšmingos sumos. Tik šiuo metu teismas priėmė sprendimą, o dabar mes laukiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kad tie žmonės pavogė iš valstybės dideles pinigų sumas ir net turės sėsti į kalėjimą.
Visos bylos, kurios dabar pradėtos, jų neįmanoma baigti per metus ar du, jos turės būti tęsiamos ir principingai reikalaujama atsakomybės.
Baisiausia būtų, jei ateitų bebrai ir visas tas bylas panaikintų ir tas valstybinis teisingumas nebūtų įvykdytas, kad negrįžtų tie senieji laikai, dėl ko man dėl Lietuvos buvo gėda.
– Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis sakė, kad jūs esate nepatogus ministras. Neklausote valstiečių-žaliųjų lyderio Ramūno Karbauskio, premjero Sauliaus Skvernelio, darote taip, kaip jums atrodo geriausia. Kaip manote, ar tai turėjo įtakos tam, kad galimai teks pasitraukti?
– Mano tikslas – dirbti valstybei. Jeigu jau manęs paprašė atlikti pareigas, aš darysiu taip, kaip matau valstybei yra naudingiausia. Jeigu kažkam yra nepatogu, tai ką darysi. Bet žmonės žino, ką pasirenka, jeigu pasirenka.
Aš visada sakydavau, kad niekada nepamiršiu savo tėvo žodžių, kuris, kai matė korupciją Sovietų Sąjungoje, sakė, kad tai ne Lietuva, nes laisvoje Lietuvoje taip nebuvo. Man tie žodžiai yra įstrigę.
Mano tėvas ir senelis lageriuose kalėjo ne dėl to, kad aš atėjęs kažkam pataikaučiau. Jeigu mes statome valstybę iš naujo ir norime, kad ji būtų tvirta, atspari išorės smūgiams, mes turime net ir nemalonius dalykus pripažinti, net ir nemalonius dalykus paviešinti ir išsivalyti. Tik taip galime atstovėti. Jei plauksime pasroviui ir prisitaikysime prie politinės situacijos ar kažkam būti palankūs, deja, nieko gero nebus.
– Bet žmonių palaikymą turite.
– Taip, sulaukiu daug palaikymo. Tai man padeda.
Man svarbu elgtis sąžiningai. Galbūt kartais ir klystu, galbūt ne viską darau tobulai.
– Ar galvojote, ką veiktumėte, jeigu paaiškės, kad reikia pasitraukti?
– Ne dar, negalvojau. Turiu profesiją, esu profesionalus finansininkas, vadovavau įmonėms, turiu patirties ir žinių bei reputaciją. Manau, kad pasiūlymų atsirastų.
