Dėl susidariusio garų slėgio nugriaudėjo galingas sprogimas, sunaikinęs ketvirtąjį Černobylio AE bloką.
Į aplinką pasklidusi mirtį sėjanti radiacija užteršė pusę Europos. Radioaktyvioji tarša net 400 kartų viršijo taršą, kurią 1945 m. sukėlė atominės bombos sprogimas Hirošimoje.
Akademikas Valerijus Legasovas, aktyviai dalyvavęs likviduojant katastrofos pasekmes, per antrąsias tragedijos metines nusižudė. Jį kamavo ne tik spindulinė liga, bet ir gėda dėl atsainaus valdžios požiūrio į savo piliečių gyvybes.
Likus keliolikai valandų iki mirties, V. Legasovas diktofonu įrašė tokį tekstą: „Atominėje elektrinėje jokio pasirengimo, tik didžiulis aplaidumas ir išgąstis. Kaip 1941-aisiais, tik dar blogiau... Ta pati narsa, ta pati neviltis, ir visiškas nežinojimas ko griebtis...“ Mokslininko nuomone, dėl avarijos kalta kiaurai perpuvusi sovietinė sistema, o pati tragedija – ištisus dešimtmečius besikaupusių blogybių išraiška.
Sovietų Sąjungoje informacija apie avariją buvo sąmoningai slepiama ir iškraipoma. Kaltė pradėta versti operatoriams, tyčia nutylint apie rimtus RBMK reaktoriaus konstrukcijos trūkumus. Teigta, kad SSRS technologijos – nepriekaištingos. Visuomenė nieko nežinojo ir apie anksčiau įvykusias avarijas.
Pavyzdžiui, 1957 m. netoli įslaptinto SSRS miestelio Čeliabinskas-65 sprogo reaktorių gamybos komplekso „Majak“ radioaktyviųjų atliekų talpykla, o po dešimties metų toje pačioje vietoje įvyko dar vienas branduolinis incidentas.
Pavojingos atliekos laidotos nedideliame Karačiajaus ežere. Vandens telkinys buvo užterštas taip, kad pakrantėje stovintis žmogus per valandą galėjo gauti mirtiną radiacijos dozę. 1967 m. pavasarį, kai dėl sausros dalis ežero išseko, kilusi audra išnešiojo mirtinas daleles po milžinišką teritoriją.
1975 m. Leningrado AE iš dalies išsilydė RBMK reaktoriaus blokas. 1977 m. panaši avarija įvyko ir Belojarsko atominėje elektrinėje, tačiau net ir tada sovietų valdžia nesiliovė tvirtinusi, kad SSRS branduolinė programa yra visiškai saugi. 1983 m. pastatytoje Ignalinos AE pradėjus pirmojo RBMK reaktoriaus bandymus išaiškėjo rimtas trūkumas: įleidus valdymo strypus į reaktorių, jo galia pradeda nekontroliuojamai didėti. Iš esmės būtent dėl šios priežasties po kelerių metų įvyko sprogimas Černobylio AE.
Tąkart Lietuvai pasisekė – avarijos pavyko išvengti. Černobylio AE vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Anatolijus Diatlovas, praėjus keleriems metams po avarijos, sakė: „RBMK reaktorius buvo tiesiog pasmerktas sprogti.“
Katastrofą Černobylio AE lydėjo absurdas ir klaidingų sprendimų virtinė. Net praėjus dienai po sprogimo netikėta, kad reaktorius sprogo, nors tada jis jau buvo visiškai sugriuvęs. Neįtikėtina, bet elektrinėje nebuvo jokių matavimo prietaisų, galinčių fiksuoti didesnę radiaciją. Darbuotojai rado vienintelį dozimetrą, kuris elektrinėje rodė gyvybei nepavojingą radiacijos lygį, o iš tiesų ji keliasdešimt tūkstančių kartų viršijo leistiną normą.
Statant elektrinę, jos stogas buvo padengtas itin degiu bitumu, nors dar dešimtmetį prieš avariją pramoninėje statyboje jį naudoti buvo uždrausta. Už kovą su gaisrais atsakingas AE personalas neturėjo jokių specialių nuo radiacijos saugančių drabužių. Nebuvo net paprasčiausių dujokaukių, tik primityvūs respiratoriai su oro filtrais.
Apie sprogimą žmonių net nesiteikta informuoti. Jie ir toliau gyveno visiškoje nežinioje – ramiai vaikščiojo gatvėmis, mamos vežimėliuose vežiojo vaikus, o rytinės Černobylio AE pamainos darbuotojai, kaip įprasta, 8 valandą ryto atvyko į darbą. Pirmieji pranešimai apie avariją spaudoje pasirodė tik praėjus 36 valandoms po tragedijos. Pradėta vykdyti Pripetės ir gretimų gyvenviečių gyventojų evakuacija. Dauguma žmonių nė nesuprato, kad savo namus palieka visiems laikams.
Kiek žmonių nukentėjo po katastrofos Černobylio AE? Šiandien to niekas negali pasakyti. Radioaktyvioji tarša apėmė 23 proc. Baltarusijos, 7 proc. Ukrainos teritorijos, didžiulius Vakarų Rusijos, kai kurių kitų Rytų Europos valstybių plotus. Praėjus keleriems ar keliolikai metų po katastrofos nuo pavojingo spinduliavimo ligų mirė 34 499 avarijos padarinius likvidavę žmonės. Mokslinio radiacinės medicinos centro prie Ukrainos vyriausybės darbuotoja
J. Stepanova teigė: „Mus tiesiog užplūdo skydliaukės vėžio, įvairių rūšių leukemijos ir genetinių mutacijų atvejai, kurie prieš 20 metų nebuvo žinomi“.
Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Andrew Leatherbarrow knygą apie vieną didžiausių tragedijų branduolinės energetikos istorijoje „Černobylis. 01:23:40“.
„Černobylis. 01:23:40“ – tai Andrew Leatherbarrow penkerių kruopštaus tyrinėjimo metų rezultatas. Autorius ne tik praleido tūkstančius valandų analizuodamas visą prieinamą literatūrą apie Černobylio avariją, bet 2011 m. ir pats nuvyko į draudžiamąją zoną, apleistą Pripetės miestą. Įtraukiantis istorinis pasakojimas šioje knygoje susipina su A. Leatherbarrow kelionės įspūdžiais ir yra papildytas jo fotografijomis. Čia į Černobylio avariją žvelgiama įvairiais aspektais – nuo bendrų katastrofos vertinimų iki asmeninių istorijų, pasakojimų apie katastrofos padarinius likvidavusių žmonių darbą mirtinomis sąlygomis.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Personalas pažadino Černobylio AE direktorių Viktorą Briuchanovą ir pranešė apie avariją. Jis atvyko į elektrinę apie 2 val. 30 min. Tada įsakė atrakinti avarines slėptuves, įskaitant pagrindinę, įrengtą po administraciniu pastatu, ir nuėjo tiesiai į savo kabinetą. Pakeliui matė sugriautą reaktoriaus pastatą ir spėjo, kad įvyko blogiausia.
Negalėdamas prisiskambinti atsakingiems vadovaujantiems darbuotojams, Briuchanovas sušaukė pasitarimą pagrindinėje slėptuvėje. Tada jam ir buvo pranešta, kad įvyko didelė nelaimė – viename iš avarinių vandens rezervuarų sprogo susikaupęs vandenilis, tačiau vis dar buvo tikima, kad reaktorius liko nepažeistas.
Elektrinės darbuotojai taiso siurblį, kad galėtų tiekti į reaktorių daugiau aušinančio vandens, o gaisrininkai gesina gaisrus ant stogo ir turbinų skyriuje; situacija valdoma. Kai jis paklausė apie radiacijos lygį elektrinėje ir aplink ją, matuotojai pranešė, kad vienintelis veikiantis radiometras, kurį jie sugebėjo rasti, rodė 1 000 µR/s, arba 3,6 rentgeno per valandą. Palyginti su įprastais rodmenimis, tai buvo daug, bet tikrai nepavojinga gyvybei. Net ir žinodami, kad tai didžiausias rodmuo, kokį šis prietaisas iš viso gali rodyti, Briuchanovas ir Diatlovas nusprendė pasitikėti jo tikslumu. Iš tiesų tuo metu kai kuriose elektrinės vietose radiacijos lygis siekė net 8 000 000 µR/s – pribloškiančius 30 000 rentgenų per valandą.
Briuchanovas nusiramino – 1 000 µR/s nėra jau taip beviltiška. Prie įspūdingai didelio stalo slėptuvėje netrukus susėdo vietiniai komunistų partijos pareigūnai, pagal partinę liniją – aukštesnio rango nei Briuchanovas, aptarti žmonių evakuacijos. Tačiau pabijojus sukelti paniką ir galimų atgarsių, jeigu vėliau vis dėlto paaiškėtų, kad evakuacijos nereikėjo, šios minties buvo atsisakyta.
Visi kartu vyrai nusprendė, jog susidūrė su geriausia įmanoma situacija. Vadovybei iš Maskvos Briuchanovas pranešė, kad reaktorius nepažeistas ir avarija nėra tokia siaubinga, kaip iš pradžių baimintasi.
Būdami visiškai tikri, kad reikalas galiausiai bus išspręstas, Maskvos funkcionieriai nurodė jam sudaryti planą, kaip bus atkurtas ketvirtojo bloko darbas ir kada blokas vėl bus paleistas. Netrukus kažkas iš elektrinės personalo rado radiometrą, fiksuojantį iki 200 R/h radiaciją, bet ir jis rodė už skalės ribų. Briuchanovas pareiškė, kad prietaisas sugedęs, ir atsisakė patikėti jo rodmenimis. Diatlovas su Briuchanovu nekreipė dėmesio ir į daugelio kitų darbuotojų pranešimus apie pavojingai didelę radiaciją, matuoti pasiųstus žmones laikydami kvailiais, o prietaisus – niekam nereikalingu šlamštu.
Po kelių valandų pačiam Diatlovui ėmė reikštis ūmaus apsinuodijimo radiacija simptomai, jis pasijuto taip blogai, kad nebegalėjo tęsti darbo. Tačiau užuot pagaliau pastebėjęs po visą elektrinės teritoriją išmėtytas grafito nuolaužas, jis vis dar atsisakė pripažinti, kas iš tiesų įvyko.
Černobylio AE ugniagesiai suvaidino lemiamą vaidmenį užtikrindami, kad jau ir taip baisi nelaimė netaptų dar neįsivaizduojamai didesnė. Per kelias minutes su savo vyrais atvykęs į avarijos vietą, 23 metų leitenantas Vladimiras Pravikas iš karto suprato, kad jo brigada neturi reikiamos įrangos ir pernelyg mažai žmonių, kad susidorotų su taip išplitusiu ir tiek nuostolių pridariusiu incidentu.
Jis iškvietė pastiprinimą iš visų Pripetės ir Kijevo apskrities gaisrinės padalinių, o tada įsakė savo vyrams pasiskirsčius į mažesnes grupeles gesinti trečiojo bloko stogą ir turbinų skyrių. Ketvirtojo bloko pastate buvo įsikūręs ir trečiasis blokas (visi keturi reaktoriai buvo sujungti su tuo pačiu turbinų skyriumi), todėl, jeigu gaisras būtų peršokęs į jį ir ten įsišėlęs, būtų buvęs galas.
Nuo sprogimo išblaškytų reaktoriaus nuolaužų užsidegė visa, kas tik buvo degaus elektrinės teritorijoje. Kaip ir už ketvirtajame bloke primygtinai vykdytą eksperimentą, atsakingas už tai visų pirma buvo Briuchanovas.
Statant elektrinę masyvus jos stogas dėl savaime suprantamų priežasčių turėjo būti padengtas nedegia medžiaga. Tačiau tuo metu jos pritrūko, tad siekdamas bet kokia kaina neatsilikti nuo grafiko Briuchanovas užsakė bitumo, kurio sandėlyje buvo pakankamai. Kaip žinoma, bitumas – itin degi medžiaga, SSRS uždrausta naudoti pramoninėje statyboje jau dešimtmetį iki avarijos (galbūt todėl jos ir buvo užtektinai likę sandėliuose). Didelėje kaitroje išsilydęs bitumas lipo prie gaisrininkų batų, kliudė jiems judėti ir skleidė toksiškus dūmus, nuodydamas plaučius.
Dabar mums lengva dėl to kaltinti Briuchanovą, tačiau, reikia pažymėti, galimybių jis turėjo nedaug. Statant stambius specialios paskirties objektus SSRS buvo susiduriama su nuolatiniu medžiagų trūkumu, o atomines elektrines, kurių tuo metu buvo statoma išties nemažai, aprūpinanti infrastruktūra paprasčiausiai neegzistavo. Jeigu Briuchanovas būtų atsisakęs naudoti bitumą, elektrinės statybos nebūtų buvusios laiku baigtos, jį būtų atleidę iš direktoriaus pareigų ir kas nors kitas vis tiek būtų tai padaręs. Vis dėlto sprendimas degia medžiaga padengti atominės elektrinės stogą man atrodo viena šiurkščiausių Briuchanovo klaidų – jis tikrai turėjo rasti kitą alternatyvą.
Nors iškart po Černobylio avarijos su ugnimi kovoti atvykę ugniagesiai priklausė atominės elektrinės gaisrininkų brigadai, dauguma jų tiesiog nesuprato viso radiacijos keliamo pavojaus. O tie, kurie buvo pašaukti iš kitų vietovių, iš viso nieko nežinojo. Liudininkų parodymai šiuo klausimu gerokai skiriasi, bet gana nemažai gaisrininkų rašytinių liudijimų rodo, kad kol jų neapėmė silpnumas ir jie nepradėjo vemti, apie radiaciją net nepagalvojo. Šis gaisras jiems buvo tiesiog gaisras, ir teko jį gesinti. Net ir susirgę kai kurie manė, jog tai – dėl pavojingų dūmų ir kaitros.
Vakarų šalyse atominėse elektrinėse budintys ugniagesiai yra specialiai apmokyti ir dėvi specialią aprangą, saugančią nuo radiacijos. SSRS atominės elektrinės ugniagesiai neturėjo jokių specialių drabužių, kurie sulaikytų apšvitinimą radiacija, nebuvo net paprasčiausių dujokaukių, tik respiratoriai su oro filtrais.
Vienas gaisrininkas vėliau pasakojo: „Apie radiaciją žinojome nedaug. Net ir tie, kurie ten dirbo. Gaisriniuose automobiliuose nebuvo likę vandens. Miša pripildė cisterną ir mes nukreipėme čiurkšlę į viršų. Tada tie vaikinai, – kurie vėliau mirė, – užlipo ant stogo... Vaščikas, Kolia ir kiti, taip pat Vladimiras Pravikas... Jie užlipo kopėčiomis... ir aš daugiau jų nemačiau.“
Anatolijus Zacharovas, duodamas interviu 2006 metais, prisiminė viską šiek tiek kitaip: „Aišku, žinojome! – nusijuokia jis. – Jeigu būtume laikęsi nurodymų, niekada nebūtume nusigavę prie reaktoriaus. Bet tai buvo moralinis įsipareigojimas, mūsų pareiga. Mes elgėmės lyg kamikadzės.“
Antrąją ugniagesių grupę, atvykusią maždaug 25 minutės po sprogimo, prižiūrėjo pulkininkas Teliatnikovas. „Dabar neprisimenu, kas man pasakė apie radiaciją, – teigia jis. – Kažkuris iš elektrinės darbuotojų. Jie visi vilkėjo tas baltas uniformas. Tačiau gesinant gaisrą išties susidarė įspūdis, kad matai radiaciją. Visų pirma daugelis medžiagų žėravo, švytėjo, panašiai kaip bengališkosios ugnelės. Buvo matyti kažkokie šviesos blyksniai, šokinėjantys tai vienur, tai kitur, lyg kas juos mėtytų. O ant stogo, kur dirbo žmonės, buvo kažkokių dujų. Nepanašių į dūmus. Aišku, buvo ir dūmų. Bet šios atrodė lyg koks rūkas. Jautėsi keistas kvapas.“
Nė vienas iš vyrų, kuriuos jis pasiuntė ant stogo, neišgyveno. Pats pulkininkas Teliatnikovas, gesindamas avarijos sukeltą gaisrą, gavo šimtus rentgenų radiacijos ir mirė nuo vėžio 2004 metais. Jam buvo 53 metai.
Neįtikėtina, tačiau vėliau išaiškėjo, kad Černobylio AE nė karto nebuvo surengtos gaisro gesinimo pratybos. Net pati elektrinės gaisro gesinimo procedūra beveik niekuo nesiskyrė nuo bet kurio kito pramonės objekto gesinimo, nebuvo atsižvelgta į tai, kad gali kilti radiacijos pavojus, – štai kaip arogantiškai elgėsi Černobylio vadovybė, įsivaizduodama, kad nieko bloga negali atsitikti.
6 val. 35 min., kai buvo užgesinti visi gaisro židiniai, išskyrus gaisrą reaktoriaus aktyviojoje zonoje, į elektrinę buvo atvykusios 37 ugniagesių brigados, 186 ugniagesiai ir 81 gaisrinis automobilis. Keletas narsių ugniagesių net išdrįso prasibrauti į ketvirtojo bloko reaktoriaus skyrių, ten pylė vandenį tiesiai ant reaktoriaus. Radiacinė spinduliuotė čia buvo tokia intensyvi, kad mirtinas dozes jie gavo greičiau nei per minutę.
Kaip ir daugelis kitų veiksmų, atliktų per kelias pirmąsias dienas po avarijos, padėtį tai tik pablogino. Jie pylė vandenį į tikrą branduolinį pragarą, kurio karštyje vanduo arba virsdavo pavojingu vandenilio ir deguonies mišiniu, arba akimirksniu išgaruodavo, o jeigu jo kiek ir užsilikdavo, viskas tekėjo į šachtos apatinę dalį. Gesindami šį gaisrą daugelis ugniagesių susirgo ir buvo išvežti į Pripetės ligoninę, kuri neturėjo galimybių gydyti radiacijos sukeltų ligų. Gydytojai ir slaugytojos taip pat buvo apšvitinti, nes radioaktyvūs buvo net patys jų gydytų pacientų kūnai.
Elektrinėje iš pradžių budėjo vienintelis kvalifikuotas gydytojas – 28 metų Pripetės ligoninės būtinosios pagalbos ir intensyviosios slaugos gydytojas Valentinas Belokonas, kuris po kolegos skambučio iš karto atskubėjo į įvykio vietą, tačiau apie radiacijos pavojų nebuvo įspėtas. Jis atvyko praėjus maždaug pusvalandžiui po avarijos ir netrukus išsiaiškino, kad elektrinės pirmosios pagalbos punkte nėra jokių medicinos priemonių. Vis dėlto jis darė viską, ką galėjo, kad padėtų nukentėjusiesiems, ir greitai pastebėjo, kad jiems visiems būdingi panašūs simptomai: galvos skausmas, sutinusios tonzilės, džiūstanti gerklė, pykinimas ir vėmimas. Belokonas suprato, ką tai reiškia, bet pamiršęs save dirbo ištisas valandas, mėgindamas padėti sukrėstiems elektrinės darbuotojams ir ugniagesiams, kol galiausiai susirgo pats.
„Maždaug apie 6 valandą ryto ėmiau justi dilgčiojimą gerklėje, – sakė jis vėliau. – Baisiai skaudėjo galvą. Ar supratau pavojų? Ar bijojau? Supratau. Bijojau. Bet kai žmonės greta mato kažką, dėvintį baltą chalatą, tai jiems padeda jaustis ramiau. Kaip ir visi kiti, neturėjau dujokaukės, jokių apsauginių drabužių... Iš kur galėjau gauti dujokaukę? Žinoma, būčiau ją užsidėjęs, bet šios įrangos tiesiog nebuvo. Paskambinau į miestelio medicinos punktą: „Ar turime dujokaukių?“ – „Ne, neturime.“ Štai ir viskas. Dirbti su paprasčiausia vatos ir marlės kauke? Juk vis tiek nebūtų padėjusi.“
Netrukus jam į pagalbą atėjo dar vienas gydytojas. Varsinianas Orlovas praleido tris valandas reaktoriaus zonoje, padėdamas stabilizuoti susirgusių gaisrininkų būklę, tačiau greitai ir pats pajuto „keistą metalo skonį burnoje ir galvos skausmą“. Net greitosios pagalbos automobilių vairuotojai, gabenę sužeistuosius į Pripetės ligoninę, susirgo nuo šių skleidžiamos radiacijos.
Černobylio AE trečiojo reaktoriaus padėtis taip pat buvo rizikinga. Trečiojo bloko pamainos viršininkas Jurijus Bagdasarovas, supratęs, kad nebeliko avarinių vandens atsargų vis dar veikiančiam trečiajam reaktoriui vėsinti, nes visi avarinio vandens tiekimo kanalai buvo prijungti prie suniokoto ketvirtojo reaktoriaus, paprašė į elektrinę atvykusio vyriausiojo inžinieriaus Nikolajaus Fomino leidimo sustabdyti trečiąjį reaktorių. Fominas, kuriam kritinėje situacijoje sunkiai sekėsi susivaldyti, neleido.
Apie 5 valandą ryto, baimindamasis, kad gali nutikti blogiausia, Bagdasarovas savo darbuotojams išdalijo respiratorius ir jodo tablečių, saugančių nuo radioaktyvaus jodo kaupimosi skydliaukėje, ir nepaklusęs viršininko nurodymams pats sustabdė trečiąjį bloką. Kartu su ugniagesiais jis užkirto kelią dar didesnei katastrofai ir galimam trečiojo reaktoriaus sunaikinimui.
Sprendimas sustabdyti pirmąjį ir antrąjį blokus buvo priimtas tik po 16 valandų. Tuo metu Fominas įsakė patyrusiam vyresniajam elektrinės fizikui išsiaiškinti padėtį ketvirtajame bloke. Šis žmogus vėliau mirė, tačiau į jo, kaip ir į keleto kitų specialistų prieš jį, išvadą apie sunaikintą reaktorių nebuvo atsižvelgta. Briuchanovui ir Fominui ne kartą buvo pranešta, kad reaktorius visiškai sugriautas, tačiau jie kiekvieną kartą ignoravo juos įspėjusių žmonių pranešimus.