Didžiausio performuojamos valdančiosios koalicijos partnerio padėtis yra pati blogiausia. Valstiečiai, ypač jų lyderiai Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis, yra vieninteliai, kuriems iš tikrųjų svarbu sudaryti koaliciją.
Nesudarę koalicijos kadaise triuškinama laikytos Seimo daugumos turėtojai pasirodytų esą visiški bejėgiai. Jų vyriausybė būtų įveikta dar prieš rinkimus – tokios gėdos nepatyrė net bebrais pravardžiuoti 2012-2016 m. kadencijos socialdemokratai.
Visiems kitiems koalicijos „partneriams“ formuoti vyriausybę apsimoka tik už labai gerą prizą. Jei gali gauti gerą postą, kuris ir per pusantrų metų duoda naudos, verta eiti. Priešingu atveju – patys sukitės, valstiečiai.
Todėl, pavyzdžiui, „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis Remigijus Žemaitaitis drąsiai ir atvirai sako – norėčiau būti finansų ministras. Sunku prisiminti kitą atvejį, kai mažesnieji koalicijos partneriai galėjo formuluoti tokį reikalavimą bent kaip derybinę poziciją, jau nekalbant apie jo patenkinimą.
Taigi, valstiečiai ne tik prarado politinę galią, bet ir tapo melžiama karve. Norėdami bent šiek tiek atsitiesti jie turės daug atiduoti. Triumfavę Seimo rinkimuose jie neužbaigs savo kadencijos aukštai iškelta galva.
Užtat būtent taip šią kadenciją užbaigs Voldemaras Tomaševskis ir jo lenkai. Nuo pat 2016 m. rudens šios partijos pozicijos nuolat stiprėjo. Lėtai, bet nuosekliai ir užtikrintai lenkų padėtį taisė ne tik augantis paramos valdžiai poreikis, bet ir, tikėtina, asmeninė S. Skvernelio ambicija būti premjeru, pagerinusiu santykius su Lenkija.
Kaip ten bebūtų, 2016 m. savo galios viršūnėje R. Karbauskis tvirtino, kad jokiu būdu nesudarys koalicijos su V. Tomaševskiu. 2018 m. vasarą dėl paramos jau tartasi, bet tuomet valstiečiai kategoriškai atsisakė duoti lenkams ministrų postų.
Dabar tie ministrų postai, matyt, bent jau bus rimtai svarstomi. Kitaip V. Tomaševskis nesileistų į derybas.
Net jeigu lenkai vis dar nedaro įspūdžio kaip Lietuvos politinė partija, auga prestižas jų pačių rinkėjų akyse. V. Tomaševskiui tai ir svarbiausia – naujas įkvėpimas rinkėjams, kurie išlaiko visą jo valdžios sistemą Vilniaus rajone.
Bet tikrasis šios kadencijos Seimo laimėtojas yra Gediminas Kirkilas. Nuo pat kadencijos pradžios jis gavo, gauna ir greičiausiai dar gaus tai, ko nori.
G. Kirkilo tikslą turėti gerą postą kai kas pavadintų žemu tikslu, o jo motyvaciją – pigia ar net amoralia. Bet tai neleidžia nuvertinti stebėtinų jo gabumų greitai orientuotis besikeičiančioje situacijoje ir pakreipti ją savo naudai.
Kai 2016 m. rudenį socdemai nepanoro formuoti vyriausybės kartu su valstiečiais, G. Kirkilas metė savo bendražygius ir vis tiek gavo, ko norėjo. Tuo metu jis norėjo saugios ir patogios pozicijos Seime.
Toks G. Kirkilo ėjimas buvo įvertintas kaip išdavystė ir laikymasis įsikibus kėdės, bet jis reagavo kaip koks Andriaus Užkalnio mokinys: „duskit, pavidolei“.
Sudaręs su valstiečiais koaliciją, kuriai tik šiaip ne taip užtenka balsų, G. Kirkilas paėmė savo partnerius valdžioje įkaitais ir ramiai laukė, kol ši padėtis duos jam dar daugiau naudos.
Dabar sulaukė. Todėl pakurstęs R. Žemaitaitį drąsiai ir daug reikalauti už paramą pats G. Kirkilas gali reikalauti dar daugiau ir dar drąsiau. Visai neatmestina, kad jis siekia gražiai jo politinę karjerą vainikuojančio eurokomisaro posto, kurio visai neatmestina, kad pasieks.
Tam tikra prasme G. Kirkilas pamokė visą Lietuvą tikrosios politikos, kurios esmę sudaro trys žingsniai.
Pirmas: žinoti, ko tam tikroje situacijoje galima siekti.
Antras: labai ryžtingai to siekti.
Trečias: pasiekti tokią padėtį, kuri leistų siekti dar daugiau.
Visa tai galima (tik ne dažnai bandoma) panaudoti ir turint kilnesnių tikslų negu pats G. Kirkilas.
Sunku nuspėti, jei rimtai spėtume, kuo baigsis Seime įsivyravusi sumaištis. Bet vieną nelabai rimtą prognozę galiu pasiūlyti: jeigu ir įvyks priešlaikiniai rinkimai, tai tik po to, kai G. Kirkilas bus patvirtintas eurokomisaru.