Išklausius ir dar kartą perskaičius jos tekstą neapleidžia įspūdis, jog didžiąją šio pranešimo dalį parengė desperatiškai priekabių ieškantis antraeilis opozicijos politikas. O geriau įsiskaičius ir atmetus bulvarinės žiniasklaidos antraštėms tinkančius šūkius, galima nesunkiai įžvelgti, kad pranešimo turinys yra didelis komplimentas dabartinei valdančiajai koalicijai.
Ir tai nėra vien Lietuvos politiniame žargone netrukus įsitvirtinsianti sparnuota pranešimo frazė „... iš esmės su Valstybe viskas gerai“. Tai ir labai aiški užuomina, kad Vyriausybės pasikeitimas nebūtų išmintingas sprendimas. Tai ir Seimo bei LVŽS Vyriausybės atlikto darbo įvertinimas – kritikai ne pasitelkiant racionalius argumentus dėl to, ką buvo galima padaryti geriau, o tik laidant neapibrėžtas užuominas, greičiausiai neradus rimtesnių argumentų.
Bet apie viską – iš eilės.
Dešimtmetis demokratinės valstybės gyvenime yra tikrai labai daug. Lietuvoje į šį laikotarpį telpa dvi su puse Seimo ir savivaldybių tarybų, dvi prezidento kadencijos. Augančiai ekonomikai, tokiai, kaip mūsų šalies, dešimtmetis taip pat yra labai daug – su tuo nesutinkantiems siūlyčiau prisiminti, kaip mūsų šalis atrodė 2009-ųjų vasarą, kiek tada uždirbdavome ir apie ką svajojome, bei palyginti tai su šiandiena.
Dalia Grybauskaitė atlaikė didžiulį išbandymą, tikrai ne pačiu lengviausiu istorijoje dešimtmečiu vadovaudama valstybei. 2019-aisiais Lietuva yra saugesnė nei bet kada nuo Žalgirio mūšio laikų ir tai yra didelis tiek kadenciją baigiančios valstybės vadovės, tiek ir esminius pokyčius šalies saugumo užtikrinime padariusio dabartinio Seimo bei Vyriausybės nuopelnas.
Itin svarbi šio saugumo dalis – geri ryšiai su sąjungininkais ir abipusiai įsipareigojimai, kuo, deja, negalėjo pasidžiaugti gerokai didesnę kariuomenę turėjusi Pirmoji Lietuvos Respublika. Žinoma, galima daug diskutuoti dėl galimybių dar labiau sustiprinti šiuos ryšius pirmosios Prezidentės kadencijos laikotarpiu, visgi ES ir NATO lygmeniu užsitikrinta parama Lietuvos strateginiams siekiams bei smarkiai pagerėję santykiai su Lenkija ir to iliustracija – pernai Lenkijos Metų žmogumi tapęs Premjeras Saulius Skvernelis – rodo, kad pastaraisiais metais užsienio politika „atsistojo ant teisingų bėgių“.
Kitaip nei teigiamu sunku pavadinti „nei užsienio, nei vidaus“ – europinės politikos įvertinimą. Sėkmingai judanti integracija į europinius energetikos tinklus ar tai, kad „mūsų idėjos dalyvauja kuriant ES kibernetinį saugumo skydą, unikalūs Lietuvos produktai, <...> padeda visai ES kovoti su dezinformacija ir priešiška propaganda“ – kaip teigia Prezidentė – visa tai yra vienareikšmiškai teigiamas pastarųjų dvejų su puse metų laikotarpio reformų įvertinimas. Žinoma, šiame medaus kubile yra ne vienas deguto šaukštas – vien ko vertas nelabai geras Europos Komisijos pasiūlymas dėl būsimojo ES daugiamečio biudžeto, derybose dėl kurio Lietuva negarsėjo itin tvirtomis nuostatomis.
Visgi teigti, kad „gyvename tikrai gerais laikais“, dar yra ankstoka. Užsiliūliuoti tokiomis mintimis neleidžia socialinė statistika, nors nueinanti valstybės vadovė susirūpino tik neva smarkiai kritusiu investuotojų pasitikėjimu Lietuvos ekonomika. Būtent – užsienio investuotojų pasitikėjimu, o ne nors ir mažėjančia, bet vis dar didžiule regionine atskirtimi, mažėjančiais, bet vis dar aukštais skurdo ir emigracijos rodikliais.
Prisipažinsiu, išgirdęs tokią valstybės vadovės žinią, ilgai ieškojau pranešimų apie šį nuosmukį. Visgi, visa vieša informacija teigia kaip tik priešingai – štai pagrindinius užsienio investuotojus vienijančio Investuotojų forumo sudaromas Investuotojų pasitikėjimo indeksas (LIPI) šių metų I ketvirtį kiek pakilo ir pasiekė 1,150 balo iš 2 galimų. Nuo pat šio Seimo kadencijos pradžios šis indeksas kilo ir laikėsi kiek aukščiau nei 1,21 punkto. Jis buvo šiek tiek sumažėjęs rinkimų sezono metu – ir tai suprantama – juk ne vienas opozicijos apkasuose patogiai snūduriuojantysis atvirai deklaravo, kaip patekęs į valdžią stabdys LVŽS daromas reformas.
Investuotojų forumas irgi pritaria šiai išvadai ir pagrindine ne itin gerų nuotaikų priežastimi įvardija Europą ir pasaulį apėmusį neaiškumą dėl „Brexit“, tarptautines politinės ir ekonominės įtampas bei jau minėtas politinio sezono „bombas“ – opozicijos itin kurstomas abejones, ar pavyks politinėms jėgoms susitelkti, sprendžiant tokius įsisenėjusius iššūkius, kaip švietimo sistemos ir viešojo sektoriaus problemos.
O štai jau minėtai atskirčiai, skurdui, kurį patiria vienas iš trijų šalies piliečių – rinkėjų, kadenciją baigianti D. Grybauskaitė nusprendė neskirti dėmesio. Žinoma, šiuo klausimu ją galima suprasti – pasakius A, tektų pasakyti ir B. Užsiminus apie aukštus skurdo rodiklius, tektų įvardinti ir itin iškalbingą statistiką, jog skurdo lygis Lietuvoje mažėja – Statistikos departamento duomenimis, didelio materialinio nepritekliaus lygis 2018 m. šalyje siekė 11,1 proc. ir, palyginti su 2017 m., sumažėjo maždaug dešimtadaliu.
Todėl, nors didelį materialinį nepriteklių pernai vis dar patyrė apie 310 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių, spartus skurstančiųjų skaičiaus mažėjimas (ir mažėjimas ne emigracijos sąskaita – tą taip pat liudija statistika), rodo, jog dabartinis Seimas ir Vyriausybė yra teisingame kelyje. Beje, šiemet skurstančiųjų skaičius turėtų dar labiau sumažėti – tam įtakos turės tiek augantis ekonomikos lygis, tiek ir dėl pastarųjų Seimo ir Vyriausybės sprendimų augantys atlyginimai. Tiek pat argumentuota pasirodo ir kritika dėl eksperimentų „vaučeriais, pensijų pakopomis, švietimo modeliais, ligoninių mutacijomis ir veidrodinėmis ministerijomis“ ar ketvirtį amžiaus trunkančia švietimo sistemos reforma.
Vaučeriai lietuviškoms maisto prekėms yra socialinės politikos priemonė, turinti padėti labiausiai skurstantiems. Kartu tai ir priemonė, skirta paskatinti Lietuvos žemės ūkio atsigavimą ir atpiginti jo produktus vartotojams. Verta atkreipti dėmesį, jog dabartinės Europos Komisijos narys, atsakingas už žemės ūkį ir kaimo plėtrą Filas Hoganas, savo laiku užsitarnavo didžiulę airių pagarbą, kai būdamas tos šalies žemės ūkio ministru ėmėsi įgyvendinti panašias struktūrines reformas bei diegti žemės ūkio gamybą ir regionų atsigavimą paskatinusias inovacijas. Norėtųsi, jog ir bręstančioje Lietuvos politinėje erdvėje ministrai, darantys reikalingas reformas, sulauktų atsakingai į šalies ateitį žiūrinčių politikų paramos, o ne argumentais nepagrįstų pašaipų.
Tas pats pasakytina ir apie kritiką dėl pensijų pakopų, švietimo ar ligoninių. Būtent dabartinė Vyriausybė ėmėsi įgyvendinti ambicingą reformų programą, skirtą užtikrinti aukštą šių itin svarbių sričių efektyvumą, patogumą ir artumą piliečiams. Jų sėkmė – ir esminė darnios regionų plėtros, o su ja – ir visos valstybės ateities – sąlyga. Todėl itin keista matyti, kai kartu su Vyriausybe dalyvaudama šių reformų rengime ir įgyvendinime, tuo pat metu valstybės vadovė skundžiasi, kad jos vyksta. Taip pat keistai skamba ir kaltinimai „trypčiojimu atvirų duomenų srityje“ tuo metu, kai Ekonomikos ir inovacijų ministerija atveria Registrų centro valdomus duomenis.
Ar tai sektinos politinės kultūros pavyzdys? O gal, visgi, tai yra įrodymas, kad be prasivardžiavimo šio Seimo ir Vyriausybės vykdomiems darbams rasti argumentuotų pastabų nepavyksta?
Metiniame pranešime Prezidentė suformulavo labai teisingą pastarųjų metų apibūdinimą – „Mes sparčiai mokomės gyventi Laisvėje. Visi kartu“. Laisvė reiškia atsakomybę. Atsakomybę už savo veiksmus, pasitikėjimą savo jėgomis ir savo šalies piliečiais bei institucijomis. Ir šiame kontekste pacituota statistika, jog „64 proc. žmonių vis dar yra nepatenkinti, kaip veikia demokratija“, verčia susimąstyti – ar tikrai politinės partijos, Seimas, Vyriausybė, o kartu ir Prezidentūra, padarė pakankamai tam, kad piliečiams paaiškintų savo sprendimų motyvus, jų alternatyvas, būsimą naudą?
Deja, pastaruoju aspektu visa Lietuvos politinė sistema, įskaitant tiek atviriausią ir labiausiai bendraujančią iš visų iki šiol buvusių Vyriausybę bei Seimo daugumą, tiek ir pomėgiu bendrauti su visuomene negarsėjusią valstybės vadovę, rodo, jog nors „pasaulis mus traktuoja kaip europietišką, demokratišką ir teisinę valstybę“, visgi, „mūsų demokratija turi trūkumų ir iki Šiaurės šalių dar reikia pasitempti“. Todėl tikimės, jog naujasis, LVŽS paremtas, valstybės vadovas peržengs per dešimtmetį susiformavusius „dramblio kaulo bokšto“ kuorus ir padėtį šalyje matys ne per patarėjų bei korupcija įtariamų politinių partijų vadovų akinius.
Baigdamas šią antrąją kadenciją baigiančios valstybės vadovės metinės kalbos apžvalgą, labiausiai norėčiau akcentuoti dar vieną jos teiginį – kvietimą nesidairyti atgal, o galvoti apie ateities Lietuvą. D. Grybauskaitė siūlo – apie Lietuvą po 30 metų. Atsikratę mąstymo vienos ar, geriausiu atveju, dvejų kadencijų perspektyva, suvokdami, jog šiandienos sprendimai turės poveikį ir po keleto dešimtmečių, geriau suprasime, ko vertas mūsų šalies turimas potencialas ir kokios menkos yra kai kurios vienadienės ambicijos. Per šią prizmę įvertinę dabartinio Seimo ir LVŽS Vyriausybės darbą bei paskutinę prezidentinę D. Grybauskaitės kalbą, mes nesunkiai atskirsime pelus nuo grūdų.