Trėmimų įtaka Lietuvai
Tikriausiai nesunku įsivaizduoti, kad jei Lietuva nebūtų išgyvenusi trėmimų ir sovietų bei nacių okupacijos, ji šiandien būtų kitokia. Bet atsakyti į klausimą, koks būtų šiandien mūsų šalies vaizdas nėra paprasta ir šį laikotarpį išmanantiems istorikams. Kaip pastebi Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja Angonita Rupšytė, Lietuva išsivystymo atžvilgiu būtų toliau pažengusi.
„Su kuo lyginti ir kokiai šaliai Lietuva prilygtų, labai sunku pasakyti. Mes būtume, galbūt, visai kitokia valstybė: mažiau būtų skurdo, nelygybės, mažiau būtų išvykę jaunimo iš savo Tėvynės, nebūtų sugriautas ir išvežtas kultūros paveldas. Bet reikia suprasti, kad buvo ištremta inteligentija – Tautos stuburas, o kiek dar pasitraukė į Vakarus“, — sako A. Rupšytė.
1941 metais birželio 14-ąją prasidėjo trėmimai ir vienas pagrindinių sovietų taikinių buvo inteligentija. Nors Sibire ištremta ir įkalinta buvo apie 280 tūkstančių Lietuvos gyventojų, o į Vakarus pasitraukė dar apie 60 tūkstančių, N. Černiauskas sako, kad, mokslininkų teigimu, apskritai Lietuvos gyventojų netekčių skaičiai siekia arti milijono.
„Mokslininkai sako, kad mūsų visuomenė dėl genocido, žudynių, represijų, deportacijų ir gyventojų iškeldinimų neteko milijono gyventojų nuo 1939 iki 1959 metų. Dalis ištemtųjų vėliau grįžo, tačiau karo ir pokario baisybės palietė milžinišką skaičių žmonių: Klaipėdos kraštas liko tuščias, sunaikinti Lietuvos žydai, iš Vilniaus iškeldinti vietos lenkai, aktyvioji lietuvių dalis priversta bėgti, represuojama ir tremiama.
Ir tai ne tik skaičiai, bet kultūrinės ir intelektualinės įvairovės netektis. O kaip tai persiduoda dabarčiai? Kartais jaučiamas nepasitikėjimas savimi ir kitais, kūrybiškumo stoka, tam tikras uždarumas, depresyvumas ar net humoro jausmo neturėjimas. Dažniausiai laisvos visuomenės automatiškai turi gerą humoro jausmą, o lietuvių juokeliai dažniausiai kilę ne iš laisvo būvio, o iš kasdienybės ir vargo“, — sako istorikas.
Nors gali pasirodyti, kad keli šimtai tūkstančių ištremtųjų galbūt nėra labai didelis skaičius nuo bendro gyventojų kiekio, įvertinant tai, kokie žmonės buvo tremiami, nuomonė gali pasikeisti. „Bet kas buvo tuose skaičiuose? Mokytojai, mokslininkai, dvasininkai, gydytojai, karininkai, visuomenininkai, aktyvūs studentai, verslininkai ir ūkininkai – tad galime suprasti, kad tai gal net du trečdaliai turimo aktyvaus visuomeninio-valstybinio potencialo. Likusi lietuvių dalis nedingo, bet ji galvojo, kad ir jų eilė gali ateiti. O tai pokariu kėlė visuotinę baimę, nepastovumo, gyvenimo šia diena jausmą“, — pastebi N. Černiauskas.
Pasak pašnekovo, taip pat manoma, kad jei ne Antrasis pasaulinis karas, Lietuvoje apie 1950-uosius galėjo įvykti nemažas ekonominis ir kultūrinis šuolis, nes per laikotarpį nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo (1918 m.) iki sovietų okupacijos tam buvo sukurti realūs pagrindai, nuo kurių būtų buvę galima atsispirti.
„Tiesą sakant, dažnai studentams sakau, kad tarpukario Lietuva jau buvo subrandinusi ir užauginusi kartą, kuri pretendavo tapti auksine mūsų istorijoj, bet kaip tik ji subrendo, taip ją ir nukirto“, — sako N. Černiauskas.
Pirmi vieši pasisakymai apie trėmimus
Okupacijos laikotarpiu apie trėmimus ne tik nebuvo galima kalbėti, bet lietuviai, pasak A. Rupšytės, nelabai ir žinojo trėmimo mastų. Tik perestroikos laikotarpiu, ėmus laisvėti visuomenei, 1988 m. pavasarį ir vasarą pirmą kartą pradėta apie trėmimus diskutuoti spaudoje, tačiau viešų minėjimų visoje Lietuvoje dar nebuvo.
„Nors nebuvo valdžios persekiojimų, tačiau sovietų represinės struktūros sekė ir žiūrėjo, bet nevaikė“,— sako pašnekovė.
Pirmieji vieši minėjimai įvyko 1989 birželio 14-ąją. Žmonės nešė gėles ant bėgių, statė kryžius ir rūpintojėlius, sakė kalbas, tūkstantinės minios ėjo į gatves, pirmą kartą apie tremtį viešai išdrįso prabilti ir patys tremtiniai. Kaip A. Rupšytė pasakoja, prieš tai tremtiniai vengė kalbėti apie tai, nes buvo jaučiama baimė, o ir visuomenės požiūris į tremtinius nebuvo labai palankus, daugelis bijojo rodyti jiems palankumą.
Po šio pirmojo viešo minėjimo sekė ir kiti didelės svarbos įvykiai. Vienas iš jų – tremtinių palaikų iš Igarkos pargabenimas. Į Kėdainių karinį oro uostą kariniais lėktuvais 1989 liepos 28-ąją buvo pargabenti 120 lietuvių palaikai. Į oro uostą vėl susirinko tūkstantinės minios. Pasak A. Rupšytės, emocija buvo graudulinga, ant dėžių su palaikais buvo dedamos trispalvės, gedulo juostos, gėlės, kunigai šventino karstus, žmonės sakė kalbas.
„Labai daug sunkvežimių išvežiojo palaikus į įvairius kraštus: Šilutę, Šilalę, Vilnių, Kretingą, Kauną, Raseinius... Kiekviename mieste, miestelyje palaikai buvo sutinkami ir vėl pagerbti. Vis daugiau ekspedicijų išvyko į Sibirą. Tikslas buvo ne tik aplankyti tremties vietas, bet ir parsivežti artimuosius“, — pasakoja A. Rupšytė.
Ekspedicijos į Sibirą tęsėsi. Kaip A. Rupšytė aiškina, kadangi tuo metu buvo Rusijos demokratinių jėgų pakilimas, buvo lengviau lankyti trėmimų vietas, o parsigabenti palaikus nebuvo draudžiama.
Lietuviai po truputį žaizdas išsigydo
Nors akivaizdu, kad trėmimai ir okupacija Lietuvos formavimuisi padarė neigiamą įtaką, N. Černiauskas ir A. Rupšytė pastebi, jog Lietuva atsigauna ir sparčiu žingsniu eina į priekį. Pavyzdžiui, istoriją studentams dėstantis N. Černiauskas sako, kad jaunojoje kartoje nepastebi posovietinės tautos charakterio bruožų.
„Kas ankstesnėje kartoje buvo, kad ir ta pati visuotinė nusirašinėjimo kultūra, dabar jau ne tokia populiari. Man atrodo, kad daug kas pasikeitė. Kas anksčiau buvo norma, dabar tampa anomalija. Atsiranda pasitikėjimas, ambicijos, galvojimas apie ateitį, kūrybiškumas, apibrėžtų tikslų siekimas. Galbūt iš to gali kilti kartų nesusikalbėjimas. Vyresnieji dar dažnai įvykius vertina per kančios ir nostalgijos miksą, tuo metu jaunimas žiūri iš kitos pusės — natūraliai bando permąstyti praeitį, susirasti joje atramas bei judėti į priekį. Istoriniai įvykiai, kaip sausio 13-oji ir partizanų karas, suvokiami kaip natūralūs, o ne išmoktiniai pilietinės savivokos šaltiniai“, — aiškina istorikas.
Pašnekovai pastebi, kad Kovo 11-osios Lietuva akivaizdžiai pažengusi toliau nei tarpukario metu. Be to, N. Černiauskas pabrėžia, kad laimi ne tie, kurie gyvena tik praeitimi ir laukia užuojautos, o tie, kurie supranta, kad be visa ko reikia judėti į priekį.
Norintys padėti judėti į priekį ir „Misija Sibiras“ ekspedicijos komandai, kviečiami tai padaryti aukojimo platformoje aukok.lt arba trumpaisiais numeriais 1891 – auka 3 EUR, 1892 – auka 5 EUR.