Niekada aplinkiniams nesiskundžiau, nors gyvenimo buvau talžoma ir vėtoma iš visų pusių. Atrodo bandai atsitiesti po vienos nelaimės, kai skaudžiai kerta kita, bet kažkaip sugebėjau nepalūžti, kad ir kaip buvo sunku...
Tačiau tėčio ir mylimojo, už kurio ruošiausi ištekėti, netikėtos mirtys buvo paskutinis lūžio taškas. Atrodė, kad mano gyvenimas baigėsi, nors pati skaičiavau dar kiek daugiau nei dvidešimtuosius gyvenimo metus. Niekas neteikė džiaugsmo. Pro sukąstus dantis aplinkiniams šypsojausi, sakiau, kad susitvarkysiu, viskas bus gerai... Tačiau viduje buvo visiška tamsa. Galvoje sukosi įkyrios mintys, kad gyvenimas nebeturi prasmės. Gal ir manęs pačios nebebūtų šiame pasaulyje, jei ne atsitiktinai sutiktas vienas žmogus, kuriam esu be galo dėkinga už išgelbėtą gyvybę ir postūmį pradėti gyvenimą iš naujo...
Kai atrodė, kad stovėjau ant bedugnės krašto, sutikau Jį – nepažįstamą, dvidešimčia metų už mane vyresnį vyrą.
Pamenu, tą vasaros dieną lietus pliaupė lyg iš kiauro dangaus. Sėdėjau ant suoliuko šalia upės ir žiūrėjau į nebūtį. Buvau permirkusi iki paskutinio siūlo. Vanduo varvėjo nuo mano suknelės, plaukų, merkė mano blakstienas... Staiga išgirdau lyg iš toli atskriejantį aidą: „Ar galiu prisėsti šalia?“. Lyg pro rūką pamačiau prie manęs pasilenkusio vyro siluetą... burbtelėjau kažką panašaus į „gerai“, nors mano mintis sudrumstęs nepažįstamasis manęs visai nepradžiugino.
Abu sėdėjome per lietų ir tylėjome. Staiga pradėjau kūkčioti, visos per kelis metus sukauptos emocijos prasiveržė lyg vulkanas... Tas vyras mane apkabino, o aš negalėjau sustoti verkusi... Galiausiai pradėjome kalbėti. Žodis po žodžio atvėriau didžiausias savo gyvenimo žaizdas... Dar nebuvau kalbėjusi su niekuo iš draugų, artimųjų taip atvirai. Keista, kad tada taip atsivėriau visai svetimam žmogui... Papasakojau apie mane ištikusias nelaimes, apie artimųjų netektis... Jis mane puikiai suprato. Jo paties dukrelė nuskendo, kai buvo kelerių metukų... Mes kalbėjome, ilgai kalbėjome. Vėl ėmiau matyti, jausti šaltą lietų, besismelkiantį iki kaulų... Vyras pasiūlė nueiti į kavinę sušilti ir išdžiūti... Aš tuo metu visiškai neturėjau pinigų, tai jis net sumokėjo už mano, visiškai svetimo žmogaus, pyragaitį ir kavą.
Mūsų pokalbis truko labai ilgai. Jaučiau, kaip su kiekvienu žodžiu ateina palengvėjimas... Jis išgelbėjo mane. Kaip vėliau kartą kalbėjome, tądien, kai sėdėjau per liūtį ant upės kranto, jis išėjo pabėgioti. Trumpam. Ne ilgiau pusvalandžiui... ir tada pamatė mane. Merginą, su tamsa akyse. Jo sąžinė neleido ramiai prabėgti. Jautė, kad turi kažką daryti... Jis tokią tamsą jau buvo matęs savo žmonos akyse, kai juodu neteko dukrelės...
Vėliau mes tapome labai gerais draugais. Niekas iš aplinkinių negalėjo patikėti, net jo žmona vienu metu buvo suabejojusi, ar mes neužmezgėme romano. Tačiau mums niekada net nekilo tokių minčių! Jis labai myli savo žmoną ir vaikus, niekada jų neišduotų. Tad patikėkite, pasaulyje dar likę gerų, nesavanaudiškų, be jokio atlygio padedančių žmonių!
Tas vyras padėjo man atsistoti ant kojų, padėjo pakeisti gyvenimą. Tik jo dėka pratęsiau savo studijas, pagal mainų programą buvau išvykusi studijuoti į užsienį. Jis man padėjo ten finansiškai. Vienintelis dalykas, ką turėjau jam pažadėti, kad pati, kai sutvirtėsiu, padėsiu kažkam kitam. Ir duoto žodžio laikausi. Puikiais balais baigiau studijas, įsidarbinau tarptautinėje kompanijoje. Laisvalaikiu dirbu savanoriškose organizacijose, padedu skurstantiems, važiuoju aplankyti vėžiu sergančius, vienišus senukus. Su jais skaitome knygas, deklamuojame eiles, kartais einame pasivaikščioti į gamtą. Taipogi kartas nuo karto padovanoju daugiavaikei, sunkiai besiverčiančiai šeimai bilietus į kiną, spektaklį ar pakviečiu juos apsilankyti kartu kavinėje, suvalgyti skanėstų. Ir kaip smagu matyti džiaugsmą kitų akyse! Tada ir pati jaučiuosi labai laiminga! Gera daryti gera.
Tad jei ne tas vyras, sutiktas prie upės, tikriausiai nebūčiau turėjusi galimybės patirti tiek daug gyvenimo džiaugsmo. Tikriausiai pats likimas, o gal mano „angelai“ danguje jį atsiuntė... Tad visiems linkiu, kad ir kaip būtų sunku, nebijokite – jūs esate ne vieni! Gyvenimas labai gražus ir mielas, tad mėgaukitės kiekviena diena! Nebijokite keistis. Nebijokite sakyti „taip“ gyvenimui! Niekada nežinai, ką atneš naujas rytojus. Šypsokitės! Keliaukite, semkite visus naujus gyvenimo potyrius, padėkite kitiems... Niekada ne vėlu pakeisti savo gyvenimą ir vėl pradėti gyventi. Gyventi tikrąja to žodžio prasme... Kaip sakoma, po kiekvienos nakties išaušta nauja diena. Linkiu, kad ta nauja diena būtų kupina ryškių spalvų ir laimės kvapo kiekvieno iš jūsų gyvenime!
