Kelionę po Kapčiamiesčio miestelį, esantį pietiniame Lietuvos pakraštyje, Lazdijų rajone, pradėjau kaip lenkų turistas – nuo Abiejų Tautų Respublikos didvyrės kapo. Raudonai baltos vainikų juostos liudija, kad kaimynai grafaitę gerbia labiau už mus, nors priekaištauti čiabuviams tikrai nerasčiau dėl ko: jos vardu pavadinta Kapčiamiesčio mokykla, kurioje veikia E. Pliaterytės muziejus, centrinėje miestelio aikštėje pastatytas neįprastai rudos spalvos paminklas, dar vienas – klūpančios sukilimo dalyvės – Vainežeryje, Justinavo dvaro vietoje.
Kapčiamiestį atgaivino baidarininkai
Vasara vos prasidėjo, bet jau spėjo sumušti karščio rekordus, o kai dzūkai gavo lietaus, tai net skųstis nebeliko dėl ko. Kapčiamiestį iš snaudžiančio miesteliūkščio su spalvotomis trinkelėmis grįsta aikšte, keliomis krautuvėmis, bandelių kepykla ir medine bažnyčia prikėlė turizmas.
Pasak Lazdijų turizmo informacinio centro direktoriaus Manto Sabaliausko, baidares nuomoja 11 vietos verslininkų, o turistai Baltąja Ančia plaukia iki pat jos žiočių Nemune. Tokių kaip Ūloje apribojimų čia nėra, bet netrukus gali prireikti, nes vidurvasario savaitgaliais upėje susidaro spūstys.
Kas irkluoti neturi jokio noro, prie Ančios užsuka bent jau išsimaudyti, nes skaidrus, ajerais kvepiantis tekantis vanduo per karščius gaivina geriau, negu kūdra ar ežeras. Man tokiu reikalu kapčiamiestiečiai rekomendavo Pinčiaragį, žinomą kaip akmens amžiaus žmonių stovyklavietę. Ančia čia giliai įsigraužusi į dzūkišką smėlį, daro maždaug kilometro ilgio kilpą, kurios sąsmaukoje stovėdamas gali matyti dvi upes. Gal tie akmens amžiaus žmonės nebuvo jau tokie primityvūs, jei išsirinko tokią stulbinančio grožio vietą?
Pinčiaragio liepteliai dar tvirti, bet mediniai laiptai nuo skardžio jau grėsmingai svyra. Keliautojams su mažais vaikais čia vykti išvis nerekomenduočiau, nes reikės juos nuolat prižiūrėti, kad nenusiristų nuo stataus kranto.
Ilgio poilsiavietę pamėgo marijampoliečiai ir kauniečiai
Šeimyniniam poilsiui labiau pritaikyta poilsiavietė prie Ilgio ežero, kurią nesunku atrasti išvažiavus iš miestelio į vakarus, Bereznyko kryptimi. Prieš keletą metų čia įrengti lieptai, persirengimo kabinos, suolai ir laužavietės, net lauko tualetas pastatytas taip prabangiai, kad ir aš tokio savo sodyboje norėčiau. Ežero dugnas smėlėtas, brendant nuo kranto tolygiai gilėja, nors skaidrumu vanduo neprilygsta Sigito Gedos pašlovintam Snaigynui.
Nuo vidurvasario prie Ilgio apsistoja nemažai poilsiautojų, daugiausia kažkodėl iš Marijampolės arba Kauno. Aną vasarą mano kalbintos šeimos pasakojo kasmet sugrįžtančios į tą pačią vietą, todėl stengiasi tausoti stovyklavietės įrangą ir aplinką, nes žino, kad patiems jos dar prireiks.
Kai Varėnos dzūkai kone kasmet kenčia nuo sausrų ir skundžiasi grybų sulaukiantys tik rudenį, Kapčiamiesčio giria gauna daugiau drėgmės, o didesnis atstumas nuo didžiųjų miestų lemia, kad miškai mažiau išgrybaujami ir nuuogaujami. Būtent čia pernai roviau didžiausius savo baravykus, bet gerų vietų net ir ištikimiems skaitytojams neišduodu.
Vainežeryje – klūpančios grafaitės paminklas
Kita privaloma aplankyti Kapčiamiesčio apylinkėse vieta – Paveisininkų piliakalnis. Bet tik su sąlyga, kad vairuojate kiek aukštesnį už lengvąjį automobilį, nes nusukus nuo asfalto kelias vis prastėja, o keliose jo atkarpose galima ne juokais pažeisti duslintuvą ar važiuoklės dalis. Jei tą išbandymą įveiksite, prieš akis atsivers tokie vaizdai, kuriuos palyginčiau tik su Merkine arba Liškiava.
O jei rizikuoti nesinori, tada geriau nuo Kapčiamiesčio-Veisiejų plento siauru bet nauju asfaltu nusukti link Vainežerio. Pirmiausia todėl, kad ten pastatytas, mano nuomone, išties nebanaliai jaudinantis klūpančios E. Plaiterytės paminklas.
1831 m. gruodį, Lietuvoje baigiantis sukilimui, grafaitė traukėsi per Sūduvą į Lenkiją, kur sukilėliai dar priešinosi Rusijos armijai, bet peršalo ir apsistojo pas eigulį Kapčiamiesčio apylinkėse. Vėliau ji buvo pervežta į Justinavo dvarą Vainežeryje.
Dvaro savininko Ignaco Ablamowichiaus sūnus rašė: „Mano tėvas žinojo apie ligonę. Išsiuntė jos parvežti motiną ir mane – septynerių metų vaiką. Emiliją Platerytę paėmę iš ponios Sambožeckos parvežėme į Justinavą. Pliaterytė numirė ant Alinos Hofman rankų 1831 m. gruodžio 23 d.“
Uodai laukia šviežio kraujo
Iš dvaro iki mūsų dienų išliko tik parkas, bet būtent jis suteiks daug džiaugsmo, jeigu jaučiatės nusivylę negailestingu didmiesčių ir rajonų centrų medžių kirtimu. Šimtametėje parko liepų alėjoje net ir nuvirtę medžiai paliekami natūraliai suirti, tampa maistu vabzdžiams, o nuo paukščių balsų įvairovės sutriktų net jų žinovai.
Apsilankymui Vainežeryje verta pasilikti ne mažiau negu valandą laiko, nes užtruks paežere nueiti iki gynybinių įtvirtinimų, vietos gyventojų vadintų Okopka. XVII–XVIII a. Justinavo dvarininkų įrengtas įtvirtinimas naudotas karo su Švedija ir Rusija metais (1701 – 1721 m.). Nuo trapecijos formos pylimo ant Ančios ežero kranto galima įžiūrėti tolumoje švytinčią Veisiejų bažnyčią, bet tai – jau kitos kelionės į Dzūkiją tema.
Vainežerį prižiūrintis Veisiejų regioninis parkas jau pasirūpino nupjauti žolę nuo tako į Okopką, bet karves ganantis vietos ūkininkas pertvėrė jį elektriniu piemeniu – būkite atsargūs. Ir neužmirškite namie uodus atbaidančio purškalo, nes po šios savaitės lietaus tie kraugeriai jau laukia šviežio miestiečių kraujo. Kad vasaros pradžioje turistų čia užsuka nedaug, patvirtino ir Ančios ežero pakrantės melduose braidžiojantis jaunas stirninas, mielai sutikęs papozuoti prieš kamerą.
