Todėl natūralu, kad kai kurie garsiausi šalies analitikai žvalgosi į gyvenimą po 2024 metų, kai V. Putinas, kaip numatyta, pasitrauks iš prezidento posto: dabartis pernelyg slegianti, kad būtų galima apie tai kalbėti.
Ne pelno organizacija Laisvosios Rusijos fondas (Free Russia Foundation), Vašingtone įsikūrusi ekspertų grupė, kuriai pirmininkauja buvęs JAV valstybės sekretoriaus padėjėjas Davidas Krameris, neseniai publikavo 170 puslapių ataskaitą apie tai, kaip šalis galėtų atrodyti 2030 metais.
Į minėtą ataskaitą autoriai įtraukė komentarus kai kurių įžvalgiausių šių laikų apžvalgininkų, pasisakančių prieš V. Putiną: politinio analitiko Aleksandro Morozovo, žiniasklaidos eksperto Vasilijaus Gatovo, ekonomistų Vladimiro Milovo ir Vladislavo Inozemcevo, socialinės antropologijos specialisto Deniso Sokolovo ir Energetikos eksperto Iljos Zaslavskio.
Nors ataskaitoje nesistengiama užtušuoti akivaizdžių autorių nuomonių skirtumų, opiausiais aspektais, susijusiais su artimiausia Rusijos ateitimi, yra pasiektas tam tikras konsensusas. Žemiau pateikiame tokius aspektus:
• Rusija vis tiek priklausys nuo energijos išteklių eksporto. Nepaisant kalbų apie šalies priklausomybės nuo naftos bei dujų eksporto mažinimą, šių energijos išteklių eksportas 2017 metais sudarė 40 proc. biudžeto pajamų, kai tuo tarpu 2000 metais šis rodiklis sudarė 25 procentus.
Tačiau tokiam modeliui iššūkį mes augantis elektromobilių naudojimas, gilėjanti konkurencija pasaulinėje gamtinių dujų rinkoje ir mažėjanti anglies, trečios didžiausios eksportuojamos žaliavinės prekės, paklausa. Nei vienas iš ataskaitos autorių nesitiki, kad energetikos priklausomybės bus atsikratyta; be to, jie nemano, kad energetikos krizė pasibaigs iki 2024 metų. Bet jeigu naftos kaina bus mažesnė nei 30 JAV dolerių už barelį gana ilgą laikotarpį, Vakarų sankcijos gali tapti pernelyg sunkia našta bet kurio perėmėjo vykdomam režimui.
• Rusija vis labiau pasiduos Kinijos poveikiui. Dviejų šalių aljansas sustiprės, – Rusija tieks Kinijai daugiau žaliavinių medžiagų, Kinija – pramoninių prekių. Abiejų valstybių plataus masto karinį bendradarbiavimą gali palaikyti jų susivienijimas prieš Jungtines Valstijas. Pagal labiausiai tikėtiną scenarijų, pateikiamą ataskaitoje, Rusija taps savotišku Kinijos „palydovu“, skatinančiu jos karinę galią ir palaipsniui leidžiančiu pajungti vidaus rinką. Tiek Vakarų sankcijos, tiek Jungtinių Valstijų konfrontacija su Pekinu tokį scenarijų daro labai tikėtinu, nors šalies viduje tokio aljanso idėja nėra populiari.
• Brangiai kainuosiančių karinių „nuotykių“ nebus, bet Baltarusija bei Kazachstanas turėtų būti budrios. Nei vienas iš ataskaitos autorių nesitiki, kad Rusija ryšis agresyviems kariniams žingsniams prieš Baltijos valstybes, bet Baltarusija jai galėtų būti patraukliu – ir šalies viduje populiariu, – taikiniu, jeigu V. Putinas panorėtų likti valdžioje ir po 2024 metų kaip vieningos sąjunginės valstybės vadovas.
Kalbant atskirai apie Kazachstaną, lėta lyderių kaita gali kelti grėsmę. Jeigu kaimyninė valstybė nuspręstų labiau orientuotis į Kiniją ar Turkiją, Rusija netektų vieno iš savo liaupsinamų saugumo buferių. Todėl ataskaitos autoriai Baltarusiją bei Kazachstaną vertina kaip labiau tikėtinus Rusijos kišimosi taikinius nei kitų šalių, jau vien dėl to, kad jie nėra tikri dėl tikrosios Maskvos karinės galios ir dėl to, kiek populiari iš tikrųjų šalies viduje yra ginkluota agresija. Pergalės Ukrainoje ir Sirijoje buvo pasiektos susigrūmus su silpnais priešininkais. Kariuomenė ir toliau lieka nepakankamai finansuojama, ir bet koks pralaimėjimas būtų itin nepopuliarus.
• Jokio maišto elito sluoksniuose. Čia nuomonių įvairovė didžiausia. Kai kurie autoriai tikisi, kad nelojalumas Maskvos atžvilgiu regioniniame lygmenyje stiprės, tuo tarpu kiti šia prasme nusiteikę pesimistiškai. Pastarųjų nuomone, pernelyg daug investuojama į visų valdžios aparato struktūrų status quo, kad kiltų maištas.
Šalyje, kur privačios įmonės 2004 metais sudarė 70 proc. ekonomikos pajėgumo, o valstybinės bendrovės šiandien kontroliuoja 70 proc. ekonomikos apimčių, tiek pažadų, tiek rimbų sulaukiama iš centralizuoto šaltinio. Nei vienas iš autorių nesitiki, kad Vakarų sankcijos gali sukelti kokių nors bangų Rusijos elito sluoksniuose, galinčių pakurstyti maištą prieš V. Putiną, nes jo režimas yra itin atsparus perversmams: kariuomenę veiksmingai kontroliuoja V. Putino žmonės.
Pasitelkus šią analizę, ryškėja Rusijos paveikslas: brandi, stabili sistema, orientuota į gana sklandų perėjimą, V. Putinui pasitraukus. Vakarams geriausias scenarijus būtų toks: jeigu vis dar autoritarinė ir itin centralizuota Rusija nuspręstų – dėl savanaudiškų priežasčių, – būti mažiau kategoriška išoriškai: atsisakyti rytinės Ukrainos projekto ir nutraukti mėginimus sėti nesantaiką Vakaruose pasitelkus propagandą ir kibernetinį aktyvumą.
Racionaliu vertinimu, aš palaikau ataskaitos autorius daugeliu šių aspektų. V. Putinas pakeitė šalį taip, kad ji tapo neatpažįstama tiems, kurie ten gyveno audringame dešimtajame dešimtmetyje. Dėl jo nenutrūkstamų žūtbūtinių pastangų siekti staigių, ryškių režimo pokyčių susiformavo nelanksti, sustabarėjusi sistema, suvaržyta tiek baimių, tiek korupcijos voratinkliu. Ir nors tokia sistema dar nereiškia, kad santykių su JAV pagerėjimas yra neįmanomas, – perėmėjui tik tektų ryžtis kelioms konkrečioms nuolaidoms, – toks atlydys pačiai Rusijai ne daug ką pakeistų.
Tačiau vertinat padėtį ne tokiu racionaliu požiūriu, aš nemanau, kad būtų teisinga tokiu mastu neatsižvelgti į eilinius rusus bei jų padėtį. Dabartinius lokalizuotus protestus – prieš planus statyti bažnyčią viešajame parke ar prieš milžinišką atliekų sąvartyną šalia gyvenamojo rajono, – vargu ar pavadinsi revoliucijos pranašu.
Bet kiekvienam žmogui, kuris liudijo rusų maištą paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos metais, tokių protestų nuožmi, bebaimė energija akimirksniu atpažįstama. Atsižvelgus į aiškiai silpstantį režimo gebėjimą projektuoti bei organizuoti teigiamas permainas – žengimą į aukštesnį gyvenimo kokybės lygmenį, ir į vis rimtesnes režimo keliamas žalos aplinkai problemas, vidutiniu laikotarpiu negalima būtų atmesti smarkaus nepasitenkinimo protrūkio daugelyje miestų vienu metu, – ir nesvarbu, ar tuo metu, kada tai įvyktų, V. Putinas tebebūtų lyderiu ar ne.
Kad ir kaip būtų, „Free Russia Foundation“ ataskaitoje turėtų būti daugiau dėmesio skiriama galutiniam galimam rezultatui, pasekmėms; juk pagaliau tai Laisvosios Rusijos scenarijus. Tuo atveju nei vienas iš dabartinių geopolitinių skaičiavimų negaliotų.
Atsirastų galimybė visiems pagrindiniams dalyviams – tiek Vakarų, tiek ne Vakarų, – pamėginti užmegzti naujus santykius su Rusija daug išmintingiau nei jie buvo užmegzti pastarąjį kartą, kai tam atsirado galimybė – prieš gerus trisdešimt metų.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
