Amerikiečių aktorė Jada Pinkett Smith ne per seniausiai atskleidė turėjusi problemų dėl liguisto potraukio prie pornografijos.
Vienoje savo „Facebook“ paskyros vaizdo įrašų serijoje J. Pinkett Smith pareiškė turėjusi šiokią tokią priklausomybę nuo pornografijos, tačiau vėliau paaiškino: „Žodį „priklausomybė“, man regis, pavartojau kiek neapgalvotai. Dabar pasakyčiau, kad jutau liguistą potraukį prie pornografijos. Jis reiškėsi tada, kai mėginau praktikuoti abstinenciją.“
Tame pačiame epizode J. Pinkett Smith užsiminė, kad pornografiją pasitelkė kaip priemonę emocinei tuštumai užpildyti.
„Faktiškai norėjau užpildyti kažkokią tuštumą – bent taip maniau, – aiškino ji per pokalbį su motina Adrienne Banfield-Jones ir dukterimi Willow Smith. – Deja, iš tikrųjų buvo ne taip.“
Portale „HuffPost“, padedant specialistams, buvo pamėginta išsiaiškinti, ar neįveikiamą potraukį prie pornografijos galima tapatinti su tipine priklausomybe ir iš ko spręsti, kad šitoks polinkis artėja prie ribos, kuri gali būti ypač pavojinga.
Priklausomybė nuo pornografijos (kol kas!) nepriskiriama diagnozuojamiems sutrikimams
Psichikos sveikatos specialistai kartkartėmis diskutuoja, ar patologinį potraukį prie pornografijos derėtų įvardyti kaip priklausomybę ir, jei taip, kokiais metodais jį gydyti.
Į naujausią leidinio „Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders“ redakciją (DSM-5) neįtraukta nei priklausomybė nuo pornografijos, nei bendresnio pobūdžio priklausomybė nuo sekso, ir tai svarbu, kadangi minėtas sąvadas – sveikatos priežiūros specialistų naudojamas vadovas, pagal kurį klasifikuojami ir diagnozuojami psichikos sutrikimai. Aptarus klausimą, ar į DSM-5, kaip sutrikimą, reikėtų įtraukti hiperseksualumą (o patologinį potraukį prie pornografijos paminėti kaip vieną iš jo simptomų), tokia galimybė buvo atmesta dėl galutinių mokslinių išvadų stokos.
2018-aisiais Pasaulio sveikatos organizacijos sudarytoje Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (ICD-11) patologinis seksualinis elgesys buvo įvardytas kaip sutrikimas (CSBD) ir priskirtas prie impulsų kontrolės sutrikimų (ne prie priklausomybių). Kai kurie ekspertai laikosi nuomonės, kad patologinis potraukis prie pornografijos gali būti CSBD (sutrikimas, apibūdinamas kaip nuolatinis nesugebėjimas suvaldyti stiprių, besikartojančių seksualinių impulsų arba potraukių, lemiantis kartotinį atitinkamo pobūdžio seksualinį elgesį) požymis. Kad ir kaip būtų, priklausomybė konkrečiai nuo pornografijos, anot psichikos sveikatos specialistų, kol kas nelaikoma klinikine diagnoze.
„Priklausomybė nuo sekso ir pornografijos yra išsireiškimai, ne vienus metus vartojami norint apibūdinti kokio nors asmens santykį su pornografija, bet, mano nuomone, kaip diagnozės, jos nėra adekvačios“, – portalui „HuffPost“ sakė seksologas-terapeutas, daugelio publikacijų autorius Ianas Kerneris.
Įdomu tai, kad patologinis (kompulsyvus) lošimas, anksčiau DSM sąvade taip pat priskirtas impulsų kontrolės sutrikimams, dabar jau laikomas priklausomybe, taigi, sutrikimu, lygiai kaip įvairių svaigalų ir kvaišalų vartojimo atvejais alkoholizmas ir narkomanija.
„Nemenkas skaičius individų ypač daug laiko praleidžia prie pornografinio turinio. Nors toks elgesys savaime ir nėra psichikos sutrikimas, tuo atveju, kai pasimėgauti pornografija siekiama neatsižvelgiant į sau ir aplinkiniams kylančios emocinės žalos riziką, patiriama akivaizdžių neigiamų pasekmių (pvz., atleidimas iš darbo) ir nesugebama nei apriboti, nei, juo labiau, atsisakyti tokių įpročių, padėtis darosi panaši į būtent psichikos sutrikimų, kaip antai patologinis lošimas, nulemtą situaciją“, – sako Rory Reidas, psichiatrijos specialistas iš Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA).
2014-aisiais Kembridžo universitete atlikto nedidelio masto tyrimo išvadose nurodoma, kad asmenims, kuriems būdingas patologinis seksualinis elgesys, pornografijos žiūrėjimas stimuliuoja tam tikrą galvos smegenų veiklą, ir ji tapati priklausomybę nuo narkotikų turinčių asmenų smegenyse vykstantiems procesams, kurių akstinu tampa tų asmenų vartojamų narkotikų vaizdas.
Nepaisant šių išvadų reikšmės, jomis, esą, negalima grįsti tvirtinimo, kad patologinis seksualinis elgesys turi būti įvardijamas kaip diagnozė. „Atlikus tyrimą nebuvo gauta tvirtų įrodymų, nei kad tie asmenys kenčia nuo priklausomybės, nei kad pornografija savaime sukelia priklausomybę“, – sakė mokslininkė Valerie Voon.
Visgi 2015-aisiais UCLA neurobiologų atlikto plataus masto tyrimo rezultatai rodo ką kita. Tada, kai su potraukiu mėgautis pornografija kovojantiems asmenims buvo parodyti seksuliai dirginantys vaizdai, jų smegenyse nebuvo užfiksuota jokių intensyvių reakcijų, kurios paprastai įvyksta, kai priklausomybę turintiems asmenims pademonstruojamas jų traukos objektas. Nutiko netgi priešingai: žiūrint pornografiją minėtų asmenų smegenyse vykstantys procesai tapo akivaizdžiai vangesni.
„Rūkaliams tam tikras reakcijas sukelia cigarečių, lošėjams – žaidimų vaizdai ir t. t. Tai, kad įprotį mėgautis pornografija turinčių asmenų atveju įvyko priešingai, leidžia daryti prielaidą, jog jų situacija yra kitokia nei nuo tipinių priklausomybių kenčiančių asmenų“, – portalui „HuffPost“ kiek anksčiau yra sakiusi tyrimo iniciatorė Nicole Prause.
Bet tai nereiškia, kad žmonės jaučiasi ramūs dėl savo pomėgio žiūrėti pornografiją
Nors, atsižvelgiant į DSM klasifikaciją, patologinio mėgavimosi pornografija ir negalima diagnozuoti kaip priklausomybės, nekyla abejonių, kad kai kuriems asmenims tai – reali problema, galinti sukelti rimtų neigiamų pasekmių. Ir vis dėlto – kaip žinoti, ar potraukis prie pornografijos jau tapo liguistas?
„Jei asmuo mėgaujasi pornografija asmeninių santykių sąskaita, rizikuodamas būti atleistas iš darbo, patirdamas neigiamą poveikį gebėjimui lytiškai santykiauti su partneriu (-e) arba siekdamas išspręsti įvairias problemas, pvz., bėgti nuo vienatvės, jo elgesį, matyt, reikėtų laikyti peržengiančiu saugios zonos ribas“, – teigia R. Reidas.
Prie sutrikimo požymių taip pat galima priskirti ekstremalų slapukavimą ir gėdą, patiriamą dėl įpročio mėgautis pornografija, taip pat galybę nesėkmingų bandymų įveikti savo polinkį, pridūrė Chrisas Kingmanas, psichoterapeutas, dirbantis su žmonėmis, turinčiais nerimą keliantį potraukį prie pornografijos.
„Jei asmuo jaučia gėdą dėl to, kad žiūri pornografiją, ir bando tai nuslėpti, vadinasi, jis turi problemą, – sako specialistas. – Rūpestis dėl privatumo gali būti net labai normalus, tačiau slapukavimas yra kas kita: tai bandymas nuslėpti svarbius savo gyvenimo faktus.“
Jei pornografija pasitarnauja kaip priemonė emocijoms sukontroliuoti, o ne kaip pramoga (tarkim, smalsumo skatinama veikla), tai gali būti ženklas, kad neužilgo teks spręsti problemą, teigia psichologė, seksologė-terapeutė Shannon Chavez.
„Tai potyriai, kurie jau nėra vien pasismaginimas ir nekaltas pasimėgavimas. Jie tampa būtini, kad asmuo galėtų jaustis komfortiškai, – sako ji. – Jie gali privesti prie izoliacijos, sukelti bendravimo sunkumų. Tikėtina ir sociofobija, intymių santykių problemos, nerealistiški su seksu ir asmeniniais santykiais siejami lūkesčiai. Besaikis mėgavimasis pornografija tikrai gali sutrikdyti seksualines funkcijas ir lytinį potraukį.“
Svarbu paminėti ir tai, kad kartais suvokimą, koks pornografijos kiekis laikytinas nekenksmingu, gali iškreipti asmens auklėjimas, jam įdiegti įsitikinimai, todėl pasitaiko, kad gėda ir nerimas apima ir tada, kai domėjimasis pornografija suvis nėra patologiškas.
„Dėl to, kad žiūri pornografiją, pacientai dažnai jaučia nerimą, gėdą, nes savo elgesį vertina vadovaudamiesi tam tikromis vertybėmis pagrįstais kriterijais. Jie gali būti nulemti griežto religinio auklėjimo arba tėvų požiūrio į pornografiją. – sako I. Kerneris. – Būtent gėda ir nerimas gerokai sustiprina subjektyvų požiūrį į savo elgesį, todėl aš stengiuosi priversti atsikratyti gėda.“
Laimei, tikėtis tam tikros pagalbos tikrai galima
Kol dar nenuspręsta, kokią etiketę klijuoti besaikiam potraukiui į pornografiją, siūlomos įvairios metodikos, kaip su šia problema kovoti. Galima paminėti individualią, porų, grupinę terapiją, 12 žingsnių programas, stacionarų gydymą ir reabilitaciją.
Psichikos sveikatos specialistai tikrai gali padėti numalšinti liguistą įprotį, taip pat pasiūlyti būdų, kaip susidoroti su stresu ir komplikuotomis emocijomis.
„Aš padedu klientams tapti sveikai priklausomiems nuo tokių dalykų kaip asmeniniai santykiai, reali patirtis ir kt.“ – sako Sh. Chavez.
Pasak I. Kernerio, komplikuotas santykis su pornografija paprastai yra nuoroda į kokią nors kitą problemą, pvz., depresiją, nerimą, nuotaikų sutrikimus arba erotinį konfliktą, kitaip sakant, asmens seksualinio identiteto arba potraukio neigimą.
„Visada stengiuosi pašalinti pamatinę problemą, be to, rekomenduoju pacientams elgesio valdymo programas, padedančias efektyviau kontroliuoti arba normalizuoti su pornografija susijusius įpročius“, – sako I. Kerneris.
Ch. Kingmanas akcentuoja sveiko požiūrio į seksualinę tapatybę svarbą. Skatinami suvokti savo seksualinę tapatybę, klientai sugeba apmalšinti norą žiūrėti pornografiją arba net atsikratyti šio potraukio. Psichoterapeutas taip pat pridūrė, kad padėti gali net atviras pokalbis su draugais arba artimaisiais, taip pat prisipažinimas virtualiame grupės susitikime.
„Pamėginkite pasikalbėti apie tai su draugais. Netruks paaiškėti, kad ir kiti turi ką papasakoti. Komplikuotas požiūris į pornografiją – tikrai įprasta, labai žmogiška dilema“, – sako Ch. Kingmanas.
