Žuvų nerštas yra natūralus jų dauginimosi procesas, kurio metu lytinius produktus (ikrus ir pienius) subrandinusios žuvys išneršia juos ant minkšto ar kieto substrato. Daugumos žuvų tėvystė–motinystė tuo ir pasibaigia, o apvaisinti ikrai paliekami tolimesniam vystymuisi, o išsiritusios žuvytės – savarankiškam gyvenimui.
Dauguma mūsų platumų žuvų lytinius produktus brandinti pradeda 3–4 gyvenimo metais, priklausomai nuo jų augimo tempo, mitybos sąlygų ir vandens telkinio specifikos. Svarbu paminėti, kad lytinių produktų brandinimas žuvies viduje trunka ilgą laiką. Subrendusiose gonadose susiformavę ikrai vystosi 4–5, o kartais net 6–7 mėnesius. Taigi, pavasario pradžioje (kovo-balandžio mėn.) neršiančios lydekos lytinius produktus brandinti pradeda dar rudenį ar net vasaros pabaigoje. Tad stebėtis rudenį sugavus ikringą lydeką tikrai nereikėtų.
Paaiškinimo reikalautų ir pats nerštinis procesas. Daugeliui mūsų platumų žuvų (lydekoms, lynams, karosams ir kt.) būdingas porcijinis nerštas, kuomet ikrai dedami dėtimis (porcijomis) ištęstame periode. Jeigu lydekų atveju šis periodas sąlyginai trumpas ir trunka 1–2 savaites, tai lynų atveju neršto trukmė nuo pirmos iki paskutinės ikrų dėties gali trukti ir ilgiau nei mėnesį.
Dar labiau ištęstas yra sidabrinių karosų nerštas, trunkantis iki kelių mėnesių, o štai invazinių rotanų nerštas gali trukti kone 4 mėnesius. Toks ikrų išbarstymas laiko intervale didina žuvų sėkmingo neršto tikimybę, tai yra, pavasarį po šalnų staigiai atšalus vandeniui, ar vasaros pradžioje po sauso periodo nukritus vandens lygiui, netinkamose sąlygose atsidūrę žūva tik dalis ikrų, o vėliau išneršti ikreliai tebeturi galimybes išgyventi. Natūralu, kad neršto eigoje sugautos žuvys gali turėti daugiau nei pusę neišnerštų, nors ir visiškai sveikų, subrendusių ikrų.
Skirtingai nei dirbtinio veisimo metu, kuomet spaudžiant žuvų pilvą iš jų gonadų išspaudžiama iki 95 proc. subrendusių ikrų, natūralaus neršto metu žuvys retai kada pačios padeda daugiau nei 70 proc. subrendusių ikrų. Likę ikrai sėkmingai rezorbuojami atgal į organizmą ir sunaudojami kaip maistinės medžiagos.
Tačiau reikia pastebėti, kad kartais išties žuvų gonadose lieka ir didesnis kiekis ikrų, taip pat žinomi atvejai, kai žuvys išvis sėkmingai neišneršia. Visgi, dažniausiai neišneršti ikrai būna rezorbuojami, o kitais metais žuvys vėl sėkmingai dalyvauja neršte.
Nepavykusį nerštą gali lemti nemažai gamtinių ir žmogaus sukelto poveikio lemiamų aplinkybių. Gamtiniu požiūriu nerštą dažniausiai sutrikdo staigi temperatūrinio režimo kaita. Pavyzdžiui, gegužę pradėję neršti karšiai staigiai atšalus vandeniui gali nustoti dėti ikrus ir juos išnešioti net iki birželio mėn. galo, o paskutinės ikrų dėtys gali būti sudedamos net liepą.
Staigus neršto sutrikdymas nerštavietėse, pavyzdžiui, didelis triukšmas, žuvų baidymas ar kiti nebūdingi vietovei faktoriai gali išbaidyti neršti atplaukusias žuvis ir nukelti jų nerštą tolimesniam laikui ar net lemti neršto pramečiavimą. Natūralu, kad ir nerštui pasiruošusios žuvies sužvejojimas daro didelę įtaką būsimo neršto sėkmei. Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad patirtas stresas yra vienas pagrindinių neršto efektyvumo mažėjimą lemiančių faktorių. Skandinavijoje atlikti tyrimai rodo, kad rudens nerštinės migracijos metu sugautos lašišos net 30 proc. atvejų nebedalyvavo neršte.
Norėtųsi paminėti ir dar vieną biologinį neršto aspektą. Tai – žuvų amžius. Deja, bet būtent didžiausios ir daugiausiai ikrų subrandinančios trofėjinės žuvys yra mažiausiai produktyvios neršto metu. Nors 10 ir daugiau kilogramų sveriančios lydekos ir geba brandinti skaitlingas ikrų dėtis, o neretai net savo dydžio didesnius ikrus, jų kokybė dažnai yra gerokai prastesnė nei 2–3 kilogramų lydekos. Neretai būtent trofėjinės žuvys savo gonadose po neršto „pasilieka“ didžiausias ikrų atsargas, kurios taip ir nebūna apvaisinamos, o bendras neršto efektyvumas kelis ar net keliolika kartų atsilieka nuo antrą ar trečią kartą neršiančių žuvų.
