Keisti gyvenimą ne taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Ypač, jei esi nebe jaunuolis, kurio daiktai telpa į kuprinę arba nedidelį lagaminą, ir jei virš galvos kybo būsto paskola, o į sijoną įsikibę (nors bando vaidinti labai savarankiškus ir suaugusius) du spuoguoti amžinai viskuo nepatenkinti paaugliai. Na ir dar pridėkime senstančius tėvus, kurių pensijas įžiūrėti įmanoma tik per mikroskopą, o poreikius (gydytojai, vaistai, ligoninės, kiauras stogas, gendantis automobilis ir hiperbolizuotas dėmesio trūkumas) nors vežimu vežk.
Taigi, saviems interesams čia jau net nėra kur ir įsiterpti – leki nuo vieno prie kito, lankai ir slaugai (tėvai), raudonuoji prieš mokytojus (vaikai), išklausai ir vykdai psichologinio palaikymo seansus (vyras su savo darbu), tvarkai namus ir stovi prie puodų... Apie savo darbą net nekalbu. Jis niekam neįdomus, toks lyg ir tarp kitko. Atsikeli pirmoji, miegoti eini paskutinė. Ir koks čia dar grožio salonas ar sporto klubas?! Kada?! Džiaugiesi, jei randi laiko nulėkti į kirpyklą ir pas manikiūrininkę, o batelius perki internetu, su pristatymu į darbo vietą.
Štai ir dabar berašant ant stalo jau trečią kartą vibruoja telefonas. Išjungiau garsą. Tyčia nežiūriu, nes užgrauš sąžinė, jei skambina mama, o aš neatsiliepiu. Tačiau STOP. Mano gyvenimas jau pasikeitė. Ir pasikeitė ne todėl, kad pati to labai norėjau. Ko gero, kažkas, stovintis aukščiau, nusprendė, jog man atėjo laikas stabtelėti, atsigręžti į save. Ir tada tas „kažkas“ nematoma ranka stumtelėjo mane nuo laiptų (iš tiesų tai kalti internetu pirkti bateliai – nebuvo jie man patogūs, tik neturėjau laiko grąžinti, ieškotis kitų...). O nubildėjusi supratau, kad savo jėgomis neatsikelsiu: lūžo ne tik kulniukas, bet ir pati koja.
Pirmas dienas galvojau – žlugs visas mano gyvenimas. O kartu su juo dulkėmis apžels namai, vaikai ir vyras liks nevalgę ir vaikščios neapskalbti, terasoje nuvys gėlės, neaugs agurkai, o tėvai tiesiog išbadės ir galutinai pasiligos arba išves iš proto greitosios pagalbos medikus. Tad kaip įmanydama stengiausi dalinti nurodymus ir patarimus, viską kontroliuoti ir visam vyksmui diriguoti. Net kaip išsivirti dešreles. Kol vieną dieną mano jaunėlis, neiškentęs duodamų komandų, tiesiog ėmė ir uždarė kambario, kuriame gulėjau, duris, o virtuvėje, kur jis ruošė vakarienę, visu garsu paleido muziką.
Ir tai buvo pirmas mano atsitraukimo žingsnis. Niršau, beveik verkiau. Bet visai netrukus iš darbo grįžo vyras. Su gėlių puokšte. Jis niekada neužmiršdavo mūsų vestuvių dienos. O aš... Aš buvau ją užmiršusi. Paskui tiesiai į lovą man buvo patiekta sūnaus paruošta vakarienė. Valgiau ir stebėjausi, kokia ji gardi. Ir nė kiek ne prastesnė už tą, kurią būčiau paruošusi savo rankomis. Tą kartą net sūnūs, kurie šiaip jau skubėdavo greitosiomis ką nors sušlamšti ir dėti į kojas, ilgokai sėdinėjo greta. Jaukiai ir ramiai kalbėjomės, juokavome.
Per kelias dienas supratau, kad mano vyrai visai nuo manęs nepriklausomi. Net atvirkščiai – jie ir savarankiški, ir organizuoti, ir veiklūs. Ir tik ko nors nesugebėdami arba neišmanydami kreipdavosi į mane patarimų. O tėvai, užmiršę savo nesibaigiančius reikalus, pradėjo skambinėti ir rūpintis, kaip gi laikausi aš.
Tikrai ne savo noru nusilaužiau tą koją. Bet dabar, kai jau vėl bėgioju, kai esu be gipso ir ramentų, tiesiog džiūgauju, kad tai įvyko. Niekam neatiduočiau to lūžio, nes tik jo dėka pamačiau, kad nesu tokia jau nepakeičiama, kad pasaulis nesugriuvo, kad susidariusi situacija leido mano šeimos nariams pajusti, kad ir jie gali imtis įvairių iniciatyvų, būti už kažką atsakingi, ir jie tai darė su didžiule meile. Užuot dejavusi, kad „mūsų namuose niekas nieko nedaro, viskas sumetama ant vargšės mano galvos“, turėjau tiesiog suteikti galimybę kam nors ką nors daryti. O aš vis nesuteikdavau. Bet štai viskas išties apsivertė aukštyn kojom. Tiesa, man pačiai reikėjo kantriai mokytis vėl visko nesusigriebti į savo rankas, nepradėti komanduoti ir nurodinėti. Bet pajutusi, kad pagaliau turiu laiko ir savo reikalams bei pomėgiams, susitvardžiau. Juk sakoma, kad prie gero greitai priprantama. Taip nutiko ir man. Dabar jau nebeperku batelių internetu. O tuos aukštakulnius, su kuriais nudardėjau laiptais, kaip patį geriausią suvenyrą tebelaikau giliai spintoje.
Šeimos vyrai gražiai pasiskirstė pareigomis. Vyras vyriškai rūpinasi mano tėvais (savų jau nebeturi), o jie nelabai drįsta statyti žentą „ant ausų“, kaip kad dažnai darydavo su manimi. Jaunėlis pamėgo gaminti ir net dėkoja mano lūžusiai kojai – atrodo, ji bus padėjusi jam apsispręsti, kokią profesiją pasirinkti.
Štai taip pasikeitė mano gyvenimas. Ir aš dėl to ne tik nesigailiu, bet net ir labai džiaugiuosi.
