Jei šaltuoju metu laiku vairuotojams išbandymu tampa sniegas ir ledas, šiltuoju periodu iš vėžių išmuša stiprios liūtys. Pirmiausia sunkumų kyla miesto vairuotojams, kurie nesugeba įvertinti, kaip greitai kyla vanduo ten, kur užsikemša nuotėkų trapai, ir jų automobiliai netikėtai atsiduria savotiškoje potvynio zonoje. Kasmet po stipresnių liūčių galima suskaičiuoti po kelis nuskendusius automobilius, kurių vairuotojai pervertino savo ir transporto priemonės gebėjimus.
Vitoldas Milius, automobilių žinovas, sako, kad pirmas jo patarimas tiems, kurie mato priešais užlietą gatvę – į ją nevažiuoti ir palaukti, kol vanduo nuslūgs. Anot jo, pavojus tokioje vietoje gali kilti ne tik transporto priemonei, bet ir pačiam žmogui.
„Gali būti, kad automobilis užtektino aukščio ir įveiks balą, tačiau reikia įvertinti tai, kad važiuojant gali susidaryti banga, užliesianti variklio gaubtą ir užsemsianti pagrindinius automobilio mazgus. Tai lems, kad mašina sustos baloje ir nebepavažiuos iš vietos“, – aiškino jis.
Geriausiu atveju toks sustojimas baloje baigsis automobilio remontu ir šlapiais drabužiais, tačiau blogiausiu atveju nesaugioje vietoje iš automobilio išlipęs žmogus gali patekti ir į gatvės nuotėkų šulinį, kurio dangtį stipri liūties srovė bus pakėlusi. Toks atvejis gali kainuoti ir gyvybę.
„Geriausia ne aklai važiuoti, o palaukti ir stebėti, ką daro panašaus dydžio automobiliai: jeigu jie važiuoja ir sėkmingai įveikia užlietą vietą, galima bandyti kartoti tai, ką jie daro. Jei ne, geriausia yra tiesiog palaukti ir nebandyti laimės – vanduo vis tiek kažkada nuslūgs“, – akcentavo jis.
Pasitikrinti, kaip stabdo
Anot V. Miliaus, kartais nelaimei kelyje stipraus lietaus net nereikia – užtenka lengvos dulksnos, kuri tik sudrėkina asfaltą. Nors ir atrodo, kad tokios eismo sąlygos artimos idealioms, netikėtumai vairuotoją gali pasitikti tada, kai prireiks stabdyti.
„Tokia dulksna sušlapina viską, kas yra ant kelio, pavyzdžiui, žiedadulkes, nukritusius medžių pūkus, nubyrėjusius žiedlapius. Užtenka šiek tiek vandens ir visa masė tampa ypatingai slidi. Gerai, jeigu automobilio padangos geros, naujos – vairuotojas susidoros. Bet jeigu prastesnės, sustoti ant tokio slidaus paviršiaus bus labai sunku“, – sakė jis.
Prastesnes padangas V. Milius akcentuoja ne veltui. Anot jo, jei rinkdamiesi žieminį apavą automobiliui lietuviai dar pasvarsto, ką pirkti, ir stengiasi išsirinkti geresnį produktą, vasarinių padangų atveju situacija yra kitokia.
„Ne kartą yra tekę matyti, kaip važiuojama „medinėmis“, kone dešimties ar daugiau metų senumo padangomis. Jos, net esant idealioms sąlygoms, vargu ar yra geros, jau nekalbant apie lietų“, – kalbėjo pašnekovas.
Susiklosčius tokioms eismo sąlygoms, ekspertas patarė pasielgti taip, kaip rekomenduojama daryti iškritus pirmam sniegui: apsižiūrėti, ar aplink nėra kitų eismo dalyvių ir pamėginti stipriau pastabdyti. Jeigu automobilis čiuožia, reiškia, kelio danga slidi ir važiuoti reikėtų atitinkamai atsargiai.
Nevažiuoti, jei nesimato
Liūčiai užklupus greitkelyje ir įsilijus taip, kad pro vandenį sunku matyti kelią, V. Milius pabrėžė, kad taisyklė, kurios privaloma laikytis, yra vienintelė – nevažiuoti, jeigu nematai.
„Žmonėms atrodo, kad, štai, kiti važiuoja, kažką mato kelyje, o jie nemato – ir tada bando važiuoti aklai. Bet reikia suprasti, kad skiriasi automobiliai, padangos, valytuvų, priekinio stiklo būklė, netgi vairuotojo gebėjimai. Nieko blogo, jeigu tada, kai nieko nesimato, vairuotojas sulėtina greitį, nusuka ten, kur gali saugiai stovėti, ir, įsijungęs avarinių šviesų signalą, palaukia, kol lietus aprims“, – pabrėžė specialistas.
V. Milius aiškino, kad nematydamas, kur važiuoja, žmogus gali pataikyti į provėžas ar gilesnę balą, prarasti automobilio kontrolę ir nulėkti nuo kelio, o tokio įvykio pasekmės bus skaudžios.
Taip pat, aiškino specialistas, reikėtų prisiminti, kad ten, kur vanduo nuo kelio nenubėga, o kaupiasi į balas, pavyzdžiui, pirmojoje magistralės juostoje, kurioje dažniausiai yra sunkvežimių paliktos provėžos, galima susidurti su akvaplanavimu – reiškiniu, kai padangos nebepajėgia išstumti vandens iš po ratų ir automobilis važiuoja taip, tarsi važiuotų ledu.
„Vairuotojas pajus, kad pasikeitė garsas iš po padangų, automobilio vairas tapo „lengvesnis“, pats automobilis – sunkiau valdomas. Jei niekur nereikės pasukti, tikimybė, kad viskas baigsis gerai, yra. Visgi jeigu reikės pasukti, vargu ar automobilį pavyks suvaldyti“, – kalbėjo V. Milius.
Be to, esant šlapiam keliui, liūčiai, ekspertas patarė išjungti ir pastovaus greičio palaikymo sistemą. Pasak jo, perėmęs automobilio valdymą pats, vairuotojas greičiau pajus, kad kažkas pasikeitė, ir galės greičiau sureaguoti bei, galbūt, išvengti avarijos.
Koks greitis saugus
Formulės, kaip žinoti, koks greitis yra saugus tada, kai eismo sąlygos pasikeitė ir prasidėjo liūtis, nėra, aiškino žinovas.
„Vairuotojas turi visą laiką analizuoti, koks kelias priešais ir prognozuoti, koks greitis bus saugus. Nėra taip, kad, pavyzdžiui, 30 proc. sumažinus greitį, bus saugu. Juk važiuojant keičiasi lietaus intensyvumas, būna įvairaus gylio balų . Kas iš to, kad vairuotojas sulėtės nuo 70 km/val. iki 50 km/val., jei toje vietoje važiuoti reikėjo, pavyzdžiui, 30 km/val.“, – kalbėjo V. Milius.
Dažniausiai vairuotojai važiuodami jaučia, kada pajėgs suvaldyti automobilį, todėl mažinti greitį reikėtų iki tol, kol žmogus važiuodamas bus tikras, kad sugebės suvaldyti automobilį. Jeigu kausto baimė arba vairuotojas nėra tikras, ar sugebės važiuoti saugiai, geriausia sustoti ir palaukti, kol eismo sąlygos pagerės.
„Visų svarbiausia, kad esant tokioms sąlygoms vairuotojo abi rankos turi būti ant vairo, o akys įsmeigtos į kelią – negali būti jokių telefonų, jokio blaškymosi“, – priminė pašnekovas.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos.
