Jie turi pagrindo tą daryti, nes iš tiesų beveik per visą viešnagės šalyje laiką čia nuolat lynojo, o turkmėnai džiaugėsi ir dėkojo Alachui už kaip niekada lietingą pavasarį. Anot jų, paprastai Ašchabade balandžio viduryje jau tvyro karštis ir ima stigti vandens, nes prezidentas Gurbangulis Berdimuhamedovas vandens atsargas kreipia į Ašchabado išlaikymą amžinai žaliuojančiu miestu.
Mes atvykę iš dar šaltos Lietuvos visiškai nesidžiaugėme, nes apniukusį orą ir taip dažnai matome savo tėvynėje. Buvome bene vieninteliai mieste bambantys dėl prasto oro. Aš bambėjau dvigubai, nes iš pilku dangumi padengto Ašchabado išėjo tokios pat pilkos nuotraukos. Kita vertus, tokios nuotraukos net geriau atspindi tą tuštumą, kuri jaučiama gražiame, bet tuščiame mieste.
Praeitame pasakojime aiškinau kaip naujo ir išblizginto miesto tuštuma jau per pirmą pusdienį prislėgė sielą, įnešė nerimą ir sukėlė prisiminimus apie matytus fantastinius filmus apie įvairias pasaulio pabaigos formas, kai dėl kažkokių priežasčių žmonės persikelia gyventi į požemius, o jų žemės paviršiaus miestai ištuštėja ir atrodo kaip vaiduokliai. Šiandieninis Ašchabadas man į tokį ir pasirodė panašus.
Negi čia visur taip, galvojau. Juk Turkmėnistanas, kaip ir Lietuva, dar ne taip seniai buvo sovietinė respublika, tai kur tas sovietinis Ašchabadas, mąsčiau. Juk net Vilniuje įžengus į bet kokias „karoliniškes“ tik iš automobiliais užkištų kiemų galima spręsti, kad čia jau nebe sovietmetis. O Fabijoniškių daugiabučių fone buvo statomas filmas apie Černobylį, praktiškai nieko rajone nekeičiant, tik automobilius į šoną patraukiant. Negi turkmėnų tėvas kurdamas naują miestą visus sovietinius pastatus nugriovė, neramiai galvojau, kol nebeištvėręs pasakiau gidui, kad tam kartui šio ateities miesto gana ir paprašiau mums parodyti senesnį Ašchabadą.
Gidas kiek pamykė ir liepė vairuotojui sukti vairą į sovietmetį. Tai buvo jau žymus skirtumas nuo Šiaurės Korėjos, nes joje nukrypti nuo ekskursijos plano būtų beveik kriminalinis nusikaltimas baudžiamas vienos pusės deportacija, kitos – konclageriu. Turkmėnistane su tuo yra ženkliai paprasčiau. Pirmiausia, gidas reagavo į prašymus padaryti pertrauką ir rasti vietelę pavalgyti ar išgerti. Kol tą darėme jis pats mielai nusiplaudavo savo reikaliukų tvarkyti. Taip pat jis patikino, kad po dienos programos esame laisvi iš viešbučio eiti į visas keturias puses.
Kita vertus suteikdamas mums laisvę jis per daug nerizikavo, nes žinojo, kad toli vis tiek nenueisime, nes ir šiaip nuolat apytuštis miestas vakarais ištuštėja visiškai ir čia tiesiog nėra kur eiti. Negana to, šiame nestandartiniame plačių erdvių mieste kol išeisi iš atokiau stovinčio viešbučio apylinkių, kol nusigausi iki artimiausios gatvės, ko ją pereisi, jau imsi norėti namo, prigulti.
Ir tai bus tik ieškojimų pradžia, nes kitas žingsnis turės būti ėjimas kažkokio norimo taško link. Tų taškų Ašchabade yra vos keli. Gidas sakė, kad barai pas juos užsidaro anksti (negalėjau patikrinti, nes tiesiog nemačiau ne tik nė vieno baro, bet ir apskritai jokios vietovės, kuri sutrauktų žmones), bet yra vienas ar kitas ilgiau dirbantis baras kažkuriame iš viešbučių. Žodžiu, neužsiėmėme paieškomis, nes šitame keistame mieste viskas pasirodė per daug komplikuota.
Visgi šiek tiek daugiau žmonių Ašchabade pamatėme, kai buvome nuvesti į bene populiariausią miesto prekybos centrą papietauti. Tai buvo tik kažkiek daugiau žmonių nei gatvėje, nes visas prekybos centras buvo pustuštis, o jo restoranuose darbuotojų buvo daugiau nei valgytojų. Gal taip buvo dėl to, kad tai prabangus prekybos centras su aukštomis kainomis. Pietų, į kuriuos įėjo sriuba ir antras patiekalas, kaina buvo apie 15 eurų.
Žinant, kad šalyje nepaisant visų jos turimų naftos ir dujų atsargų vidutinis atlyginimas yra 400 JAV dolerių per mėnesį, 15 eurų už pietus atrodė didelė kaina. Kita vertus matėsi, kad į šį prekybos centrą paprasti žmonės tikrai neina. Iš kur žinau vidutinę algą, kai visokios pasaulio statistikos gali tik spėlioti apie ją, nes Turkmėnistanas ne tik neteikia duomenų apie save pasauliui, bet neįleidžia ir skaičiuotojų? Gidas pasakė. Nežinau ar tai tiesa, niekas to patikrinti negali.
Kitos kainos, pavyzdžiui, alaus, nustebino dar labiau. Pagal pageidavimą buvome nuvesti į specialią alkoholio parduotuvę, kurioje kainos nustebino ženkliai labiau nei restorane buvusios. Turkiško alaus buteliukas čia kainavo devynis eurus. Rusiško – 6 – 7 eurus. Vietinio alaus apskritai nebuvo, todėl panašu, kad alaus mėgėjams Turkmėnistane būtų sausros periodas ir proga nuslopinti arba pamiršti savo pomėgį.
Mano tėčio Alekso noras įsigyti alaus subliuško akyse. Juokingiausia, kad turkmėniškos degtinės butelis kainavo apie 6 eurus, taigi daug pigiau nei turkiško alaus buteliukas. Degtinės, skirtingai nei alaus mėgėjams Ašchabadas bus santykinai palankus.
Kita vertus, situacija su kainomis Turkmėnistane gali būti apgaulinga, nes skaičiau, kad oficialus manato kursas yra visiškai neadekvatus jo realiam kursui. Čia panašiai kaip sovietmečiu buvo su rubliu, kai oficialiai jis buvo prilyginamas doleriui, tačiau reali jo vertė rinkoje dardėjo žemyn. Oficialus rublio kursas buvo kaip Brežnevas paskutiniais jo valdymo metais – visiškai neadekvatus. Skaičiau, kad Turkmėnistane juodojoje rinkoje euras ir doleris kainuoja ženkliai daugiau nei jo oficialiose keityklose. Kadangi toje rinkoje sudalyvauti nespėjome, teko viską skaičiuoti oficialiu kursu, dėl ko kainos šalyje atrodė neadekvačios paprastų turkmėnų gaunamoms pajamoms.
Beje, Turkmėnistane turėkite grynųjų pinigų, nes bankomatai gali būti nepatikimas reikalas. Teoriškai jų yra, bet išsiimti pinigų gali ir nepavykti. Mes tą padaryti bandėme keliose vietose, bet bankomatai vis išmesdavo korteles lauk nurodydami bandyti dar kartą. Keityklų mieste irgi ne per daugiausia, todėl geriausia keistis pinigus oro uoste. Tai tikrai ne turizmui pritaikytas miestas.
O kaip sovietinis Ašchabadas? Taip, yra senoji miesto dalis, kurios palikimas ir architektūra yra ne tokia, kaip mums suprantami senamiesčiai, o labiau chruščiovinio stiliaus, kaip pavyzdžiui, Kalvarijų gatvės dalis ties Kalvarijų turgumi, o jei Kaune – tai kaip kokia Baršausko gatvės atkarpa.
Tai lėmė du dalykai. Vienas jų –1948 m. įvykęs stiprus žemės drebėjimas, kuris sugriovė didelę dalį senojo miesto. O antrasis tai, kad net ir prieš žemės drebėjimą to senojo miesto nebuvo labai daug, nes iki antro karo Ašchabadas apskritai buvo viduramžių kišlakų lygio gyvenvietė, kuriuos tas žemės drebėjimas ir nugriovė. Kad ir kaip negaliu patikėti tuo ką dabar pasakysiu, bet panašu, kad sovietmetis į Turkmėnistaną atnešė civilizaciją.
Šis laikotarpis Ašchabadą pavertė realiu miestu ir davė mokslo, medicinos ir architektūros pažangą. Architektūra, žinoma, buvo ne kokia, bet vis geriau nei iki tol, kai jos apskritai nebuvo jokios. Na, o dabar naudodamasis neribotais gamtos ištekliais Ašchabadas sėkmingai toliau vystosi ir pats. Nesakau, kad žiūrint mūsų akimis jis vystosi normaliai, bet kad miestas plečiasi, statosi ir didėja – abejoti netenka. Tik keista, kad jau milijoną gyventojų pasiekusiame mieste tų gyventojų niekur nesimato.
Senoji miesto dalis yra mažesnė už naująją. Nenuostabu, nes dar prieš pirmą karą miesto gyventojų skaičius siekė vos 45 tūkstančius. Realiai augti jis vėl gi pradėjo tik sovietmečiu, tačiau bumą pasiekė dar vėlesniais metais. Pompastikos čia ženkliai mažiau nei naujajame mieste, po kurį su pasididžiavimu mus vežiojo gidas. Senajame mieste irgi gana tvarkinga, daugiau žalesnių plotų, siauresnės gatvės, juose kiek daugiau automobilių bei žmonių ir dėl to labiau jautiesi kaip mūsų pasaulyje. Ne visiškai taip pat, bet arčiau to. Čia jau galima rasti ir išdaužytų šaligatvių ir netgi turgų su saulėgrąžomis ir „barankomis“.
Tačiau vėl gi, tas didesnis šurmulys yra neženklus ir net senojoje miesto dalyje Ašchabadas netampa triukšmingu vidurinės Azijos miestu. Sovietinių blokinių daugiabučių, kokių yra pilna Lietuva, Baltarusija ar Ukraina, Ašchabade yra vos vienas kitas, taigi pasijusti visiškai kaip namie nepavyks. Tą pavyko padaryti tik mūsų gidui, nes jis užsisvajojęs ėmė pasakoti kaip senajame Ašchabade prabėgo jo laimingos jaunystės dienos su pirmaisiais pasimatymais ir kitais jaunais pasilakstymais.
Pats gidas buvo ne statistinis turkmėnas ir juolab ne eilinis musulmonas. Apie jį – kitoje pasakojimo dalyje. Be to, atėjo metas palikti miestą ir pamatyti, ar likusi šalies dalis yra tokia pat keista kaip ir jos sostinė. Vyksime į prie Darvazos kraterio su nakvyne dykumoje.
