Vladimiro Romanovo valdymo metai ir juokingos istorijos daugeliui išliks atmintyje. Kai kurios iš jų dienos šviesą išvydo tik dabar, kai pasirodė Jono Miklovo knyga „Aš – stebuklas, Jūs nepastebėjote?“.
Ištrauka iš knygos „Aš – stebuklas, Jūs nepastebėjote?“
„Žalgiris“ D. Šalengą norėjo susigrąžinti dar prieš sezoną. Jo diskvalifikacija dėl draudžiamų preparatų vartojimo buvo pasibaigusi ir „Žalgiris“ net buvo paruošęs naują dvejų metų kontraktą.
Krepšininkas vasarą atvyko į V. Romanovo kabinetą pasirašyti sutarties, bet prieš tai klubo savininkas jam padavė tuščią baltą popieriaus lapą ir liepė jame parašyti „ant Jono Vainausko“. Koks tiksliai tai turėjo būti tekstas, D. Šalenga nesutiko atskleisti, motyvuodamas, kad tai buvo „pernelyg rimti reikalai“.
„Jeigu tu tai parašysi, žinosiu, kad tu mano žmogus“, – D. Šalengai pareiškė V. Romanovas.
Visgi krepšininkas nesutiko su V. Romanovo sąlygomis. Parašyti tai, ką norėjo V. Romanovas, bet kas nebuvo tiesa, D. Šalengai atrodė neteisinga.
„Nu nesutinki, tada nėra ir kontrakto“, – pareiškė „Žalgirio“ savininkas ir susitikimas buvo baigtas.
D. Šalenga tuomet pasirašė sutartį su Prienų „Rūdupiu“, tačiau pasiliko galimybę išvykti į kitą komandą, jeigu gautų geresnį pasiūlymą. Toks pasiūlymas atėjo kaip tik per Kalėdų šventes – iš Rygos VEF komandos. Su ja puolėjas susitarė dėl kontrakto, gavo nurodymą niekam apie tai neskelbti, bet paties Rygos klubo sporto direktorė apie susitarimą su D. Šalenga užsiminė savo šalies žiniasklaidai ir žinia apie tai atskriejo iki Lietuvos.
Tai sužinojęs, V. Romanovas iš karto paskambino D. Šalengai ir paklausė, ar šis jau padėjo parašus po sutartimi. Kai išgirdo neigiamą atsakymą, paklausė, kokį VEF pasiūlė atlyginimą. Tuomet pareiškė, kad „Žalgiriui“ kaip tik reikia jo pozicijos žaidėjo, ir pakvietė atvykti pasikalbėti dėl kontrakto.
Taip D. Šalenga antrą Kalėdų dieną vėl sėdėjo pas V. Romanovą, tik šį kartą nebegavo jokių papildomų sąlygų. Jis pasirašė sutartį iki sezono pabaigos.
Susigrąžinti D. Šalengą buvo asmeninis V. Romanovo sprendimas, dėl kurio jis nesikonsultavo nei su treneriu, nei su sporto direktoriumi. Tai dar kartą pademonstravo spontaniškumą, su kuriuo jis priimdavo sprendimus.
Iš karto po naujų metų „Žalgiris“ kalbėjosi su dar vienu potencialiu sugrįžėliu. Jono Mačiulio reabilitacija po kelio traumos ėjo į pabaigą ir jis pradėjo dairytis klubo, kuriame galėtų sugrįžti į aikštę. Paulius Motiejūnas padėjo suorganizuoti J. Mačiulio susitikimą su V. Romanovu, tačiau pats jame nedalyvavo ir pokalbis tarp „Žalgirio“ savininko bei žaidėjo greitai nuriedėjo nuo bėgių.
Anot J. Mačiulio, V. Romanovas per pokalbį buvo labai aktyvus, pokštavo, tačiau galiausiai nustebino tuo, kad net nežinojo, su kuo kalba.
„Aš tau daug pinigų nemokėsiu, nes prieš porą metų buvo toks Jonas Mačiulis. Jis norėjo daug pinigų, bet aš jį išsiunčiau na**i“, – sėdėdamas prieš J. Mačiulį, pareiškė V. Romanovas.
Akimirką stojo nejauki tyla, kuri tapo dar nejaukesnė, kai V. Masalskis savo vadovui priminė, kad čia susitikime dalyvauja tas pats J. Mačiulis. V. Romanovas tada rėžė, kad tokiu atveju susitikimas yra baigtas ir vyrai išsiskirstė.
Po keliolikos dienų V. Romanovas dar kartą nustebino J. Mačiulį, kai susitiko jį „Žalgirio“ treniruočių centre sportuojantį su fizinio rengimo treneriu Sigitu Kavaliausku. Lyg nebūtų buvę ankstesnio pokalbio, V. Romanovas paklausė J. Mačiulio, ar šis jau pasirengęs sugrįžti į aikštelę.
Krepšininkas gūžtelėjo pečiais, o tada V. Romanovas pasiūlė būdą, kuris padėtų įsitikintų J. Mačiulio sugebėjimais. Jam, anot V. Romanovo, reikėjo perplaukti Lampėdžių karjerą. Ten tuo metu vandens temperatūra, anot V. Romanovo, turėjo siekti 4 laipsnius, o tokioje aplinkoje žmogus gali atlaikyti ilgiausiai 20 minučių.
„Jeigu perplauksi, tada pasirašau. Jeigu ne, tai kam tu man reikalingas?“ – J. Mačiulio klausė V. Romanovas.
Mažai kas žinojo, kad prieš pusmetį V. Romanovas pats plaukiojo Lampėdžių karjere ir taip ruošėsi Loch Neso ežero šturmui. Noras perplaukti legendinį Škotijos ežerą jam kilo po to, kai buvęs K-19 povandeninio laivo kapitonas Olegas Adamovas taip sumanė paminėti 50-ąsias K-19 avarijos metines.
Jeigu tikėtume paties V. Romanovo pateikiamais įrodymais, jis šį tikslą įgyvendino. 2011 metų rugpjūčio 9-ąją apie savo pasiekimą verslininkas rašė „Kauno dienoje“.
„Pradėdamas plaukti turėjau tikslą nors pasiekti ežero vidurį, – rašė V. Romanovas. – Nuo dažno kvėpavimo trūko oro. Pradėjau pavargti, norėjosi pailsėti, bet atsimindamas, kad vandens paviršiuje temperatūra 10-12 laipsnių, o pusmetriu giliau jau tik 5-7 laipsniai, negalėjau sau to leisti.
Vėjui pučiant bangos visą laiką per akinius užpildavo dešinę akį. Vis teko išpylinėti iš akinių vandenį. Tai lėtino tempą ir kėlė paniką. Persiverčiau ant nugaros, kad pamatyčiau, ar toli jau esu nuplaukęs. Krantas labai lėtai tolo ir vargu ar galėjau tikėtis, kad nuplauksiu bent iki pusės ežero.
Pabandžiau sulėtinti tempą ir atkurti kvėpavimą, bet tada pamačiau, kad mano orientyras – senovinė tvirtovė – tolsta į dešinę. Vėjas ir bangos mane nešė į šoną. Teko keisti kursą – sukti dešiniau ir plaukti prieš bangas.
Pasirodė saulė. Persivertęs ant nugaros leidau pailsėti dirbusiems raumenims. Banguojantis vanduo vis patekdavo į kvėpavimo takus, teko kosėti. Stiprus vėjas vis labiau nešė mane. Turistų kateriai priplaukdavo ir susidomėję žiūrėjo.
Tik žinojimas, kad atstumas trumpėja, suteikė man tikėjimo ir jėgų. Aš jau nebemačiau prieplaukos, nes srovės ir bangos mane nunešė tolyn nuo tvirtovės maždaug du šimtus metrų. Norėjau plaukti krante pakibusios uolos pusėn, tačiau gavau gelbėtojų nurodymą sukti prieplaukos link, nes kitaip nebus įskaityta mano distancija.
<…> Buvau laimingas, kad gamta nebaudė, o priėmė mane. Aš padėkojau Loch Nesui.“
Ar visa tai yra tiesa, ko gero, žino tik pats V. Romanovas. Nors atlikdamas tokius žygdarbius jis mėgo žiniasklaidos dėmesį, apie tai, kad perplaukė Loch Nesą, byloja tik nežinomo autoriaus daryta nuotrauka, kurioje V. Romanovas stovi su baltu popieriaus lapu, ant kurio parašyta data (2017/07/03) ir plaukimo laikas (54:35:08).
Oficialus renginys, skirtas paminėti K-19 avarijos aukų atminimą, įvyko lygiai po savaitės, liepos 10-ąją. V. Romanovas buvo pagrindinis šio renginio rėmėjas ir, matant Škotijos žurnalistams bei renginio organizatoriams, jis į vandenį įšoko ir simboliškai plaukė tik pačioje plaukimo pabaigoje.
Apie tai, kad tas plaukimas iš tiesų galėjo būti trumpesnis, jis netgi užsiminė tame pačiame „Kauno dienos“ straipsnyje.
„Man pavyko atsilaikyti apie 18 min. ir įveikti 500 m atstumą. Gydytojai nerekomendavo tokiame šaltame vandenyje būti ilgiau nei dvidešimt minučių – gresia persišaldymas“, – rašė V. Romanovas.
Dar vienas įrodymas, kad V. Romanovas per Loch Nesą galėjo ir neperplaukti, taip pat nuskambėjo iš jo paties lūpų – 2011 metų liepos 23-ąją, dienraštyje „Klaipėda“ spausdintame interviu.
„Aš pats dar neplaukiau viso atstumo, nes be pasiruošimo ilgai būti tokiame šaltame vandenyje yra pavojinga. O mano draugai tik dar kartą įrodė, kad mūsų žymusis ekipažas „K-19” visur ir visada – pirmas“, – buvo cituojamas V. Romanovas.
Tai, kad V. Romanovas įtikėdavo tuo, kas nebūdavo visiška tiesa, rodo ir jo dalyvavimas LNK televizijos laidoje „Šok su žvaigžde“. 2007 metų pabaigoje vykusiame konkurse jis tapo nugalėtoju, įtikinamai aplenkęs kitas laidoje dalyvavusias poras. Už jo ir šokėjos Sandros Kniazevičiūtės duetą balsuota 29,098 kartus, kai antroje vietoje likę Leonardas Pobedonoscevas ir Viktorija Kunauskaitė surinko 13,128 balsus.
Kad balsavimas nebuvo švarus, spėliojo ir kiti šokėjai, ir publika – V. Romanovas su partnere per apdovanojimų ceremoniją žiūrovų buvo nušvilpti. Po kiek daugiau nei dešimtmečio ilgametis V. Romanovo verslo partneris ir tuometinis „Ūkio banko“ valdybos pirmininkas Liutauras Varanavičius atskleidė, kad įtarimai buvo visiškai teisingi.
„Nupirkome 4000 SIM kortelių, kurias išdalijome 400 „Ūkio banko“ darbuotojų – po 10 kiekvienam, – pasakojo L. Varanavičius. – Visiems darbuotojams buvo privaloma balsuoti po 10 kartų iš kiekvienos SIM kortelės. Buvo net atsakingi žmonės, kad šių nurodymų būtų laikomasi. Čia nėra jokios paslapties. Buvo labai gėda, kad mes turėjome tai daryti.“
L. Varanavičius V. Romanovą paskutinį kartą sutiko 2013 metais, oro uoste. Įsikalbėjus, V. Romanovas buvusiam savo kolegai pradėjo pasakoti, kaip jis laimėjo šokių konkursą. „Vladimirai, tikrai galite man to nepasakoti, nes aš puikiai žinau, kaip jūs jį „laimėjote“, – atsakė L. Varanavičius.
Šokių V. Romanovas neapleido ir po televizijos projekto. Jis dažnai šokdavo savo biuro apatiniame aukšte įrengtoje salėje, o ten kviesdavosi ir visus „Žalgirio“ trenerius bei vadovus. Visiems be išimties jis pasiūlydavo pašokdinti vieną iš jo mokytojų, o kai šie atsisakydavo motyvuodami tuo, kad nemoka, V. Romanovas, atrodo, net nudžiugdavo. Šoko jis net įžengęs į aštuntąjį dešimtmetį – tai pasistengė parodyti ir šios knygos autoriui, lankant jį Maskvoje.
Nors televizijos projektą laimėjo nesąžiningai, V. Romanovas per jį atrado gyvenimo aistrą ir net būdamas 71-erių metų ant parketo judėjo taip, kaip nejuda ir dešimtmečiais jaunesni vyrai.
2012 metų pradžioje J. Mačiulis atsisakė plaukti per ledinį Lampėdžių karjero vandenį ir galiausiai apsivilko dublerinės „Žalgirio“ komandos, Kauno „Baltų“ marškinėlius. Po galingos atkarpos LKL pirmenybėse, kai per rungtynes vidutiniškai pelnydavo po 19,6 taško bei atkovodavo po 6,9 kamuolio, balandį jis išvyko į Sienos „Montepaschi“ komandą ir pratęsė legionieriaus karjerą.
J. Mačiuliui „Žalgiryje“ tuo metu praktiškai ir nebuvo vietos. Tiesą sakant, vietos lengvojo krašto puolėjo pozicijoje nebuvo taip, kad savo nepasitenkinimą viešai pradėjo reikšti net Mindaugas Kuzminskas. Kalbėdamas „BasketNews.lt radijo“ laidai, jis primėtė akmenų į trenerio A. Trifunovičiaus daržą.
„Žaisti aš visada pasiruošęs, tik gaila, kad taip neatrodo mūsų treneriui, – prieš startą „Top 16“ etape pareiškė M. Kuzminskas. – Vieniems treneriams labiau patinka vienokie žaidėjai, kiti vertina kitokio stiliaus žaidėjus. Sezono pradžia man atrodė visai nebloga. Pratęsiau sutartį su „Žalgiriu“ ir, atrodo, tiek Lietuvos, tiek VTB Vieningoje lygoje žaidžiau visai neblogai. Buvau vienas naudingiausių krepšininkų, bet tada į komandą atėjo A. Trifunovičius, kuriam mano žaidimas neįtiko ir kol kas dažniau rungtynes stebiu iš šalies. Tikiuosi, kad treniruotėse įrodysiu, jog galiu žaisti.“
Leidyklos „Eugrimas“ išleistą knygą apie neeilinius „Žalgirio“ metus surasite Lietuvos knygynuose ir Knygos.lt.
