Visų pirma, reikėtų paminėti G. Nausėdos nuoseklumą. Nors buvo kritikuojamas kaip nepakankamai ryžtingas ar nepakankamai aiškus kandidatas, išrinktasis prezidentas į savo pergalę žengė labai nuosekliai.
Netrukus po 2009 m. rinkimų apklausos parodė, kad net 30 proc. Lietuvos gyventojų pasitiki G. Nausėda kaip ekonomistu. Nuo tada jis nebesitraukė iš įvairiausių pasitikėjimo apklausų ir su atlaidžia šypsena leidosi reitinguojamas kaip potencialus kandidatas į prezidentus 2014 m.
Nuo maždaug 2016 m. G. Nausėda ėmėsi veiksmų, kad jo teigiamas įvaizdis visuomenėje stiprėtų. Nors būta smuktelėjimų, galima sakyti, kad jo reitingai augo iki pat pergalės.
Todėl reikia pripažinti: G. Nausėda į prezidentūrą ėjo žingsnis po žingsnio. Jis nepadarė didesnių klaidų puoselėdamas savo įvaizdį visuomenėje, o kandidatuojant į prezidentus tai ir yra svarbiausia.
I. Šimonytės atvejis kiek kitoks. Ji nelengvai ir palyginti vėlai apsisprendė dalyvauti rinkimuose, bet apsisprendusi sukūrė tikrą stebuklą.
Kaip tiksliai pastebėjo Rimvydas Valatka, „Šimonytės dalyvavimo rinkimuose dėka Lietuva buvo apsaugota nuo Karbauskio valdžios piramidės dar pirmame rinkimų ture“. Jau nekalbant apie tai, kad I. Šimonytė pramušė vadinamąsias konservatorių surenkamų balsų lubas ir sužlugdė referendumą dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo.
Turbūt ryškiausias I. Šimonytės sėkmės įrodymas yra jos užtikrinta pergalė Kaune. Laimėjusi Kauno simpatijas I. Šimonytė sugriovė visagalio mero mitą ir tai greičiausiai turės įtakos Seimo rinkimams laikinojoje sostinėje.
Dabar Lietuvos žmonės trokšta taikos ir ramybės. Būtent dėl to jie pasirinko G. Nausėdą. Išrinktasis prezidentas žadina lietuvių dvasioje Rūpintojėlio archetipą ir teikia viltį išsaugoti žmoniškumą politikoje, kuri rinkėjams atrodo per daug atšiauri ir pilna beprasmiškų konfliktų.
Kad būtent taip žmonės mato G. Nausėdą, liudija 62 metų amžiaus ekonomistės Audronės Pečkienės paaiškinimas radijo stočiai „FM99“. Savo pasirinkimą moteris komentavo taip: „Man patinka, kad jis nekursto neapykantos. Man atrodo, kad mums šiuo metu reikia tarpusavio santarvės, labai vyksta tokie negražūs dalykai. Jis atrodo vienijantis.“
Viešoji erdvė žmonėms atrodo kupina nesantaikos, kurią turėtų pašalinti kultūringas ir diplomatiškas prezidentas. Tai labai graži viltis, kurią reikia gerbti. Tačiau tokio lūkesčio neįmanoma pateisinti.
Manau, kad G. Nausėdai labai greitai paaiškės, jog žmones iš tikrųjų vienija ne asmenybė, charakteris, elgesys ar įvaizdis, o tikslas. Galima ir kitaip suformuluoti: kiekviena vienijanti asmenybė privalo iškelti didį tikslą.
Jei naujasis prezidentas neatras arba nesuformuluos naujo aiškaus ir didelio politinio tikslo Lietuvai, tai jam nepavyks pasėti tos vienybės, kurią, tikiu, ir jis pats norėtų atnešti.
Bet tai – jau visai kita tema.