Prieš 25 metus Kanų kino festivalyje buvo parodyta tris valandas trunkanti kriminalinė komedija, sukurta jauno amerikiečio režisieriaus. Kitą dieną apie šį filmą kalbėjo visi. O festivaliui pasibaigus, būtent jos režisierius, aukštas neurotiškas tamsiaplaukis Amerikos italas atsikišusiu smakru, šypsojosi laikydamas rankose pagrindinį festivalio prizą. Jis lengvai nurungė tuometinį favoritą, Sergejaus Michalkovo filmą „Saulės nualinti“ („Утомленные солнцем“), o „Bulvarinis skaitalas“ („Pulp Fiction“) per naktį tapo kino klasika.
Šiemet apie Tarantino kalbėjo dar iki jo filmo peržiūrų. Norintys patekti į pirmuosius pasaulyje „Vieną kartą Holivude“ seansus stojosi į eiles prieš 4 valandas, bet vis tiek pasisekė ne visiems. Kalbomis buvo ypač susirūpinęs ir pats režisierius. Prieš premjerą jis išplatino atvirą laišką žurnalistų bendruomenei, kuriame prašė neatskleisti detalių, galinčių sutrukdyti žiūrovams pamatyti filmą tokiomis pačiomis sąlygomis. Kinas yra kelionė, kurioje pirmą kartą atrandi istoriją, rašo jis.
Ką gi, apie „Vieną kartą Holivude“ galima kalbėti ir neišduodant jokių siužeto vingių. Jame Leonardo DiCaprio vaidina aktorių Riką Daltoną. 6-ame dešimtmetyje Rikas buvo kelių itin populiarių televizinių vesternų pagrindinė žvaigždė ir labai tikėjosi pagaliau pradėti vaidinti filmuose. Nepavyko. Vesterno žanro populiarumas po truputį blėsta, o Daltonas, perkopęs 30 metų ribą, vis dažniau yra kviečiamas vaidinti tik antraplanius blogiečių vaidmenis. Vienintelis nuolatinis jo bendražygis – Brado Pitto vaidinamas Klifas Būtas. Jis yra ilgalaikis Riko kaskadininkas, tačiau jau seniai neatlieka pavojingų triukų prieš kameras. Vietoje to, Klifas dirba Riko aukle: vežioja jį į darbo pokalbius ir vakarėlius, o taip pat palaiko kompaniją leidžiant vakarus prieš televizorių.
Rikas ir Klifas – fikciniai personažai, tačiau filme juos nuolat supa būrys tikrų istorinių asmenybių. Vakarėliuose jie sveikinasi su Steve‘ų McQueenu, filmavimo aikštelėje konfliktuoja su Bruce‘u Lee. O Riko Daltono kaimynai – jauna Holivudo naujokų šeima. Ką tik į šalia esantį namą atsikraustė po „Rozmari kūdikio“ („Rosemary‘s Baby“) žaibiškai išgarsėjęs emigrantas iš Lenkijos Romanas Polanskis ir jo jauna gražuolė žmona Sharon Tate.
Tai nėra atsitiktinė detalė. Filmo veiksmas vyksta 1969 metų vasarą, tapusią simboliniu lūžiu Amerikos pramogų industrijos istorijoje. Rugpjūčio 8 dieną devintą mėnesį nėščia Sharon Tate, laukdama vyro iš užsitęsusios komandiruotės, išėjo vakarieniauti su keliais artimais draugais. Pavalgę, jie grįžo namo pratęsti vakarėlio, o kitos dienos rytą jų kūnai buvo rasti Polanskių namo kieme. Visus nužudė Charlso Mansono „šeimos“ nariai.
Visą šalį sukrėtusi žmogžudystė pažymėjo ištisos epochos pabaigą. Baigėsi hipių ir psichodelinių narkotikų laikai, baigėsi seksualinė revoliucija, baigėsi Auksinis Holivudas. Netrukus kinas pasikeis negrįžtamai: iškeitę studijinius interjerus į gatves, filmus pradės kurti Martinas Scorsese, Francis Fordas Coppola, Rogeris Altmanas ir kiti Naujojo Holivudo režisieriai.
„Vieną kartą Holivude“ – ne apie juos. Tarantino sukūrė nostalgišką meilės laišką laikams, kurie jau niekada negrįš, laikams, pažymėtiems tikėjimu laisve ir meile, kai filmai vaizdavo ne Niujorko piktąsias gatves, bet kilnius kaubojus ir jų doras numylėtines. Tai epocha, kuri dabar gali atrodyti naivi, bet kurios nuoširdumas negali nekelti susižavėjimo. Tokia yra ir Margot Robbie vaizduojama Sharon Tate: jauna, lengva, vaikiška, patikli ir iki ausų įsimylėjusi kiną. Tam tikra prasme būtent ji, o ne senstančių ir niekam nereikalingų kino profesionalų porelė, tampa pagrindine filmo veikėja.
Tarantino išreiškia savo meilę senajam Holivudui kaip moka tik jis. „Vieną kartą Holivude“ visas nuaustas iš nuorodų ir citatų, stilių ir intonacijų imitacijų. Nesiliauja stebinti režisieriaus sugebėjimas tarsi numojus magiška lazdele atkurti ištisą į nebūtį nugrimzdusį pasaulį, ne tik su visais kavinių interjerais, bet ir su savita, dabar jau nebenaudojama kino kalba. Prieš 25 metus jis išrado šį kino postmodernizmą, kurį dabar imituoja daugelis, įskaitant šiemet Kanuose dėl „Auksinės palmės šakelės“ besirungiantį rumunų Naujosios bangos atstovą Corneliu Porumboiu. Tačiau naujausiame savo filme amerikietis chuliganas akivaizdžiai duoda suprasti, kad šiame lauke jis yra vienvaldis karalius.
„Vieną kartą Holivude“ yra filmas kūrėjo, pasiekusio aukščiausią meistrystės tašką ir besimėgaujančio visiška kūrybine laisve. Žaismingas, keliantis stiprias emocijas ir kartu netikėtai švelnus. Laukę iš Tarantino naujo kokybiško šuolio, jo čia neras. Retai kam pasiseka du kartus padaryti revoliuciją. Du kartus laimėti Kanų kino festivalį, kitą vertus, tikrai nėra neįmanoma.
