Po pirmo rinkimų turo studentai šypsojosi ir klausė – ar matėt? Matėt, kaip šįmet balsavo jaunimas, kiek mūsų buvo daug? Tada pasakiau, kad prie šito dar grįšiu, raštu ir viešai. Taigi – atsiprašau. Dabar jau tikrai tikiu, kad jūsų balsas taps girdimas ir lemiantis. Esat nuo gimimo nepriklausomi europiečiai. Laisvės išjudėti mokytis ar dirbti, kalbėti įvairiomis kalbomis, turėti savo paties pasirinktą asmeninį gyvenimą jūs nelaikote grėsme Lietuvai. Apsišaukę „tradicijų“ autoritetai jums nebepaaiškins.
Mes jau dirbam ir kuriam kartu. Galvoju apie šitą bendriją ir noriu prezidento, kuris netrauktų atgal. Nesvarbu man nei ūgis, nei lytis, nei grožis (grožio supratimas išvis labai individualus). Prezidento postas yra darbas ir vertinu tinkamumą tam darbui.
Be galo man imponuoja dabartinis Islandijos prezidentas Guðni Th. Jóhannessonas – Lietuvos bičiulis, parašęs baigiamąjį universiteto darbą iš Lietuvos istorijos. Jam penkiasdešimties, pasigūglinkit, jei neteko matyti. Tai va, jis pernai buvo atvažiavęs į Lietuvą pasveikinti mūsų su valstybės šimtmečiu ir labai smagiai iliustravo dvi savo asmenybės puses. Sako: „Kaip istorikas aš vertinu dalykus kritiškai, rodau tikrovę tokią, kokia ji yra, net jei ji nepatogi ir skaudi. O kaip prezidentas – turiu vienyti, įkvėpti, transliuoti pozityvą.“
Nemanau, kad jis eitų į kompromisus su sąžine ir nutylėtų, jei būtų kas blogai, bet mūsų politiškai bręstančioje visuomenėje vienijimo motyvas man regisi labai svarbus.
Bet neturiu galvoje partijų vienijimosi, persidalinant kortas ir lošiant sau naudos. Turiu galvoje vienijimąsi dėl laisvės ir demokratijos, kur žmonės nebus laikomi antrarūšiais dėl fizinės ar psichinės sveikatos, lytinės orientacijos, pavardės, akcento, plaukų ilgio ar nėštumo be „tradicinės šeimos“. Šitie reikaliukai tegali būti reikšmingi užsivadėjusio oro bendruomenėje. Lietuva šiandien jau kita, prasiverkit langus.
Yra Lietuva, kuri kasdien stiprėja ir džiaugiasi. Ir yra ta, kuri skęsta ašarose, kaltinimuose ir moraluose. Yra ekspertai profesionalai ir yra tie, kurie būtų suvaldę pasaulinę krizę geriau, aha. Yra neapykantos politika ir yra šypsenos politika. Aš renkuosi pirmąjį dėmenį ir štai mano kriterijai kandidatams:
• Kam dirba (žmonėms, valstybei ar gal verslui)?
• Ar turi patirtį politikoje ir ypač tarptautiniuose kontekstuose?
• Ar turi stuburą, ar vartosi pagal šiltesnį vėją?
• Ar nežada neišpildomų dalykų?
• Ar humoro jausmą turi? (Šitas man labai svarbu, nes humoras rodo ir intelektą)
• Kalbos dovaną? Ar kalba tiesiai ir aiškiai, reaguoja į kontekstą, repliką gali iššaut?
• Ar lengvai užmezga kontaktą?
• Ar traukia žmones va taip prieiti ir nusifotografuoti kartu?
ir galiausiai –
• Kuris labiausiai tiktų į porą Islandijos prezidentui?
Žinau žinau, čia tik nedidelis pluoštelis klausimų ir man pagal visus išeina Ingrida Šimonytė. Man net pagal kalbą išeina Šimonytė. Šiais metais studentai pasirinko labai įdomų projektą – lyginti rinkimų kandidatų kalbos stilių. Šimonytei būdingas lanksti, žaisminga, intelektuali, jaunatviška kalba. Labai tokią savybę vertinu. Ar dar kriterijų? Šekit:
• Kas remia Šimonytę? Tarp jos rėmėjų asmeniškai pažįstu be galo daug šviesių, atsakingų, susitelkusių ir telkiančių žmonių.
• O Nausėdą remia..., nu, aš atsiprašau.