aA
Ne, tai ne apie Euroviziją, kurioje Lietuvos dainininkas bent jau man atrodė geriau už kai kuriuos finalo dalyvius. Ir ne apie „Žalgirio“ pralaimėjimą „Fenerbahce“ atkrintamosiose. Lietuva pralaimėjo ne masinio meno fiestoje ar sportiniame šou, o nepalyginamai svarbesniuose dalykuose.
© DELFI (D.Sinkevičiaus nuotr.)

Pralaimėjo referendumą dėl dvigubos pilietybės. Daugybei mūsų emigrantų dabar teks ieškoti atsakymo į klausimą – ar kurti savo gyvenimus užsienio šalyse, išliekant nepilnaverčio tų šalių gyventojo statuse, ar ten siekti visaverčio piliečio teisių, nutraukiant teisines sąsajas su savo gimtąja šalimi ir atsisakant Lietuvos pilietybės.

Ką jiems patarti?

Referendumas įvyko ir tai savaime jau yra nemažas laimėjimas. Dalyvavo 1.32 mln. rinkėjų (53.2% nuo įrašytų į sąrašus). Už dvigubos pilietybės įteisinimą balsavo 957 tūkst. (72.4% nuo balsavusių). Prieš balsavo 338 tūkst. (25.5% nuo balsavusių). Iki dvigubos pilietybės įteisinimo pritrūko 287 tūkst. balsų, kas yra gerokai mažiau negu balsavusių prieš. Buvo labai gaila JK lietuvių, besirikiavusių balsavimui ilgiausioje eilėje prie Lietuvos ambasados Londone.

Referendumo nesėkmę nulėmė nevykusi klausimo formuluotė. Rinkėjas buvo klausiamas ar jis pritaria Konstitucijos 12 str. išdėstymui tokia formuluote:

Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais.

Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis.

Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.“

Šio teksto pirmas ir paskutinis sakiniai yra ir dabartinėje Konstitucijoje su vieninteliu skirtumu, kad „įstatymas“ keičiamas į „konstitucinis įstatymas“. Vargu ar bent 1% Lietuvos piliečių žino tą teisinį niuansą, todėl akivaizdu, kad formuluotės autoriai pasielgė nepadoriai, siūlydami nuspręsti dėl to, ko beveik visi rinkėjai nežino. O jei kam nors nelauktai kiltų su tuo susijęs klausimas? Galima tik spėlioti, kad konstitucinis įstatymas yra kažkaip susijęs su Konstitucija. Bet kuriuo atveju, nežinomi dalykai nesustiprina balsuojančiojo tikrumo dėl dalyko, už kurį jis balsuoja. Ir argi tokiai smulkmenai reikia referendumo? Taigi, perteklinis klausimas ir balsuotojo painiojimas.

Pagrindinėje klausimo dalyje balsuojantysis susiduria su keletu neaiškumų:

1) Kas yra pilietis pagal kilmę?

2) Kokius kriterijus nustatys konstitucinis įstatymas, kurio dar nėra?

3) Kokie bus kiti atvejai, kai konstitucinis įstatymas vis dėlto leis turėti dvigubą pilietybę, nors konkretus atvejis ir neatitiks europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų?

Čia jau turime galvosūkį. Lyg ir aišku, kad emigravę į Airiją ar JK gales turėti dvigubą pilietybę. Atrodo, taip pat aišku, kad emigravę į Rusiją tokios galimybės neturės dėl politinio nusistatymo. O kaip, tarkime, dėl Albanijos? Australijos, Armėnijos, Alžyro ar Argentinos?

Formuluotė suskirsto siekiančius dvigubos pilietybės žmones į 3 kategorijas: pirmarūšiai (atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus), antrarūšiai (neatitinka kriterijų, bet jiems konstitucinis įstatymas padaro išimtį) ir trečiarūšiai (neatitinka kriterijų ir konstitucinis įstatymas nedaro išimčių). Manote, kad pilietis, jaučiantis sau ar savo artimiems perspektyvą tapti antra- ar trečia-rūšiu, referendume balsuos „už“?

Negana to, balsuojančiojo dar prašoma pritarti, kad dvigubos pilietybės nuostatas įtvirtinantis įstatymas įsigaliotų nuo 2020 m. sausio 1 d. Argi čia su klausimo esme susijęs dalykas ir ką prasmingo gali pilietis pasakyti dėl įsigaliojimo termino? O jei man norėtųsi, kad ta konstitucinė nuostata įsigaliotų nuo š.m. spalio 1 d., kadangi jau bus įvykęs Brexit’as? Tada turėčiau visam klausimui balsuoti „Ne“? Vėlgi, perteklinis klausimas balsuojančiajam.

Formuluotės autoriai nepasivargino pasiūlyti trumpą, paprastą ir visiems nesunkiai suprantamą konstitucinę nuostatą, kad ir tokioje formuluotėje:

„Lietuvos pilietybė negali būti atimta iš ją turinčio asmens prieš jo valią, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus.“

99 proc. žmonių pritartų tokiai bendrai nuostatai. Prieš ją galėtų balsuoti tik nedaugelis keistuolių visada ir visur protestuojančių prieš bet ką. Išsaugota pilietybė taptų pagrindine ir labai bendra opcija, o jos atėmimas – konkrečia išimtimi, t. y., priešingai negu yra dabar. Visas detalesnis reguliavimas persikeltų iš konstitucinio lygmens į įstatyminį – į Seimą. Ir problema būtų išspręsta.

O ką daryti dabar? Laukti keletą metų ir vėl rengti referendumą? Juk akivaizdu, kad didžioji dalis poziciją turinčių žmonių palaiko dvigubos pilietybės idėją. Tie, kurie nebalsavo negali būti laikomi turinčiais kažkokią apibrėžtą poziciją, taigi jie nei už, nei prieš. Jiems tebūnie bet kaip. O referendume jie buvo laikomi tarsi balsavę „prieš“, kas ir nulėmė jo rezultatą.

Dėl referendumo nesėkmės esminė dalis kaltės tenka nevykusios formuluotės autoriams. Pagrindiniu autoriumi įvardinamas MRU konstitucinės teisės specialistas prof. V. Sinkevičius. Per dideliu konkretumu perkrautą formuluotę net pusę metų svarstė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vadovaujamas A. Širinskienės. Išties atsakingas požiūris – darbavosi pusmetį, išliejo kibirą prakaito.

Norėjo kaip geriau – išėjo kaip visada.