aA
Jau daugiau nei savaitę Lietuva gyvena nuostabiai kaip niekada. Gal kažką gerai darė išeinanti prezidentė Dalia Grybauskaitė, kad palieka Lietuvą daugmaž susitaikiusią ir ramią. Aš dar parašysiu, už ką galima padėkoti mūsų prezidentei, bet tai bus po savaitės.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Domantas Pipas

Aš neironizuoju. Tokios gražios ir atsipalaidavusios Lietuvos seniai nemačiau. Prezidentą bus išsirinkti taip pat ramu kaip kefyrą prekybos centre: visi jie geri, kad ir kas būtų ant pakuotės – Vilkyškiai, Žemaitija, Rokiškis, Dvaras. Skirtumai kosmetiniai. Visi geri sveikatai ir virškinimui.

Taip ir rinkimuose. Du kandidatai, abu maždaug vienodai tinkami kai kuriems, ir maždaug vienodai netinkami likusiems balsuotojams. Pastarieji įsitikinę, kad valdžia dar kartą juos apmulkino, išstūmusi į priekį „sisteminius kandidatus“, kurie yra suokalbio dalis. Kas yra sisteminiai kandidatai, nežino niekas, išskyrus tuos, kurie prisikvėpuoja garinto acto ir tokiu būdu tampa nesisteminiais kandidatais.

Tai pirmas kartas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai antrame rinkimų ture yra du kandidatai, kurie abu visiškai padorūs ir nė vienam iš jų nėra jokių pretenzijų – iš sveikų žmonių pusės.

Žinoma, jei jūs tikitės iš prezidento, kad jis pakels pensijas, sumažins kainas „Maximose“, sugaudys vagius ir žulikus ir dar pats užrakins juos į kalėjimus, padarys, kad diedai negertų, o bobos jų neėstų ir dar padidins gimstamumą bei sustabdys emigraciją, tai nei Šimonytė, nei Nausėda nė per kur netinka.

Dabar yra pavyzdingas ruošimasis antram turui. Nėra jokių draskymųsi ar purvo pylimo, tik mandagūs pasiaiškinimai, kas ką remia ir iš kur pas kurį kandidatą pinigai. Truputį labiau prarūgusio skonio paduoda kandidatų palaikymo komandos ir socialinių tinklų burbulai, bet ir tai neturi jokių pasekmių.

Visi žinome, kad kaltinimai, kiek jų jau girdėjome, yra pritempti ir neįtikinami, visai kaip lietuviško TV serialo siužetas ir dialogai. Kandidatų pinigai ne valdiški ir, atrodo, ne iš Rusijos – nei pas vieną, nei pas kitą kandidatą. Kas ką remia? Irgi be pasekmių: konservatoriai ar liberalai, koks skirtumas.

Tai pirmas kartas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai antrame rinkimų ture yra du kandidatai, kurie abu visiškai padorūs ir nė vienam iš jų nėra jokių pretenzijų – iš sveikų žmonių pusės.
A. Užkalnis


Ta parama pirmame ture visiškai negrojo: net Matijošaitis ar Malinauskas neturi poveikio kaip agitatoriai, nors paprastai žmonės jų linkę klausyt. Ne prie balsadėžių. Rytoj galėtų nors ir Vladimiras Putinas paraginti balsuoti už Nausėdą, nors ir Donaldas Trumpas pasikeisti profilio nuotrauką ir įsidėti rėmelį „Už Ingridą“, ir tai nieko nepakeistų.

Kandidatų rėmėjų vardinami priešininkų trūkumai yra arba beprasmiai ir išsigalvoti, arba neturi jokių pasekmių būsimo kandidato galimam darbui prezidento poste.

Nausėda neturi vadovaujamo darbo patirties? Tai, pagal šį kriterijų, geriausias prezidentas Lietuvai turbūt būtų Algirdas Mykolas Brazauskas, jei prisikeltų, arba Augustinas Rakauskas iš „Senukų“, tik šis nekėlė savo kandidatūros. Čia panašiai kaip JAV kai kam netiko Ronaldas Reaganas, nes kino aktorius, o paskui Donaldas Trumpas „neturėjo patirties valstybiniame darbe ir diplomatijoje“. Kur aš dar tai girdėjau? Ai, prieš trisdešimt metų. „Landsbergis – muzikologas“. Paskui Kubilius buvo laborantas.

Ingrida Šimonytė, kaip mane informavo agitatoriai, rašantys net į asmenines žinutes, ji praskolino Lietuvą, ištaškė pinigus, išvijo iš Lietuvos milijoną žmonių ir pažemino pensininkus. Tiems, kas tuo tiki, visiškai nesvarbu, kad Lietuvos susitvarkymas su krize buvo pavyzdingas ir sveiko proto specialistų pasaulyje aukštai įvertintas, o dainelės „galėjo pasiskolinti pigiau“ yra maždaug tas pats, kaip krepšinio rinktinė galėjo laimėti, tik ne tuos reikėjo žaidėjus rinkti. Arba „galėjome laimėti juk „Euroviziją“, jeigu tik…“. Ką?

Toliau dar geriau. Nausėda turi stiklinį namą prie upės skardžio, kuris teisėtas, bet kai kam negražu. Čia lietuviškas „violetinis“ teisės supratimas – jei teisėta, bet man negražu ar šiaip nepatinka, tai reiškia, kažkaip neteisingai tai teisėta. Jei teismas pasakė, kad teisėta, tai blogas teismas. Teko skaityti nekvailos moters Liudvikos Pociūnienės tekstą, nuo kurio švelniai purtė: architektui atimti licenciją, kas davė leidimą – nubausti, nes tas namas nepatinka. Nuostabu.

Jau esu minėjęs kaltinimus nelietuviškais aktoriais Gitano Nausėdos klipe – o siaube, užsieniečiai lietuviškuose ekranuose. Tik pagalvokite. Kas toliau, gal Nausėda dar ir užsienyje gamintu automobiliu važinės? Oi, palaukite, lietuviško automobilio dar nėra. Tai tada paburbėkime, kad jis kostiumuotas dviračiu važinėja ir fotografavosi bėgimo takelyje, kostiumu vilkintis. Kokia klaikuma ir koks populizmas, mieli žmonės. Kur ritasi pasaulis.

Rytoj galėtų nors ir Vladimiras Putinas paraginti balsuoti už Nausėdą, nors ir Donaldas Trumpas pasikeisti profilio nuotrauką ir įsidėti rėmelį „Už Ingridą“, ir tai nieko nepakeistų.
A. Užkalnis


Vaikiškai visa tai skamba, kaip ir mėtomi Ingridai Šimonytei urviniai kaltinimai dėl jos šeimos padėties. Lyg pusė Lietuvos negyventų išsiskyrusi arba niekada nesusituokusi, lyg dabar būtų 1920 metai, kai visam kaimui nepatinka vieniša motina ir iš to daromos kažkokios moralizuojančios išvados. Taip pat skamba ir pretenzijos, girdi, Šimonytė jau išvarė iš Lietuvos milijoną žmonių į emigraciją, o kas toliau. Gėda klausytis.

Arba kaip jums tai, kad Šimonytė yra „Grybauskaitės įpėdinė“. Čia reikia būti Janutienės lygio, kad tokius dalykus sugalvotum – kai baigiasi dalykai, kurie nors truputį susiję su realybe, tenka išsigalvoti visiškas nesąmones. Čia panašiai, kaip aš apie save skaitau, kad mano pavardė, girdi, ne ta, su kuria aš gimiau, ir kad aš restoranuose valgau nemokamai.

Tai yra viena priežasčių, kodėl aš nenoriu būti prezidentas – reikėtų mandagiai aiškintis su žmonėmis, kurie nusipelno ne aiškinimosi, o izoliavimo nuo visuomenės įstatymo numatyta tvarka. Nepakęsčiau. O šitie žmonės, Šimonytė ir Nausėda, turi tai kentėti, ir dar juos apšaukia populistais, kai jie būna kantrūs ir šypsosi.

Tiesa yra ta, kad abu kandidatai yra absoliučiai tinkami šiam darbui Daukanto aikštėje. Nė viena pretenzija nė vienam iš jų netempia ne tik iki nusikaltimo, bet net ir iki amoralumo arba charakterio ydos. Jie abu tinka darbui, o idealių asmenų nebūna (išskyrus, žinoma, jūsų mylimą žmogų, kuris turi būti jums idealus, bet čia jau visai kita tema).

Būtent todėl ir yra taip sunku pasirinkti tarp vieno ir kito, nes rinktis aukščiausią valstybės pareigūną pagal kosmetines smulkmenas yra priešiška mąstančiam žmogui.

Tai yra viena priežasčių, kodėl aš nenoriu būti prezidentas – reikėtų mandagiai aiškintis su žmonėmis, kurie nusipelno ne aiškinimosi, o izoliavimo nuo visuomenės įstatymo numatyta tvarka. Nepakęsčiau.
A. Užkalnis


Ir todėl mes turime nuostabią Pirmojo Pasaulio Problemą: mes esame kaip žmonės, kurie pasimetę ir kenčia, nes nežino, kurią picą pasirinkti restorane („visos taip skaniai atrodo“) arba kaip tie, kas svarsto, kurioje Tailando saloje jiems dabar ilsėtis. Jei tai jums nėra nuostabaus mūsų gyvenimo įrodymas ir mūsų laisvės svaiginantis pasiekimas, aš nebežinau, kas išvis gali jus pradžiuginti.

Žinote, ko visas pasaulis pavydi Šveicarijai? Niekam nerūpi, kas yra jos prezidentas. Niekas nepastebi jos rinkimų ir apie juos nešneka. Nes tai laiminga šalis ir tvarkoma ne taip ir ne tam, kad tarptautinė žiniasklaida turėtų pramogą ir temas sensacijai.

Kažkada labai didžiavausi, uždarydamas BBC monitoringo tarnyboje Baltijos šalių skyrių, kurio nebereikėjo, nes šalys, įstojusios į NATO ir ES, pasidarė nebeįdomios pasauliniam transliuotojui ir pinigų jų stebėjimui nebereikėjo skirti. Buvau paskutinis to skyriaus vadovas. Tolesnę karjerą leidau, rūpindamasis nestabilių ir pavojingų šalių stebėjimu, ir džiaugiausi, kad Lietuva laiminga ir nebeįdomi.

Tačiau Britanijos nacionalinis transliuotojas vis dar pastebėdavo rinkimus Lietuvoje ir visada rinkimų dieną pasirodydavo žinutė „Šiandien lietuviai eina prie balsadėžių“. Šių metų gegužės dvyliktoji buvo pirmasis kartas nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, kai BBC visą sekmadienį net nepaminėjo mūsų rinkimų ir parašė apie rezultatus jau tik kitą rytą.

Nes Lietuva jau yra šalis, kurios aukščiausiojo posto šeimininkas pasauliui neberūpi. Taip ir turi funkcionuoti laiminga, saugi ir tvarkinga šalis.

Todėl aš šiandien didžiuojuosi Lietuva kaip niekada.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.