Europai susiduriant su kylančio populizmo, nacionalizmo, izoliacinių nuotaikų iššūkiais, vyksiantys EP rinkimai laikomi bene svarbiausiais per visą EP istoriją, galintys turėti įtakos visai ES dinamikai. Todėl natūraliai kyla poreikis įvertinti, ar iš tiesų pagrįstas susirūpinimas, jog po šių rinkimų ES bus kitokiu veidu, ir kokias iš to pamokas turėtų išmokti politinės jėgos. Nes tai, kas vyksta ES, aktualu ir svarbu Lietuvai.

Rinkėjų aktyvumas vis dar žemas

Pirmiausia vertėtų akcentuoti, jog, nors, bendrai žiūrint, EP yra svarbūs, nes nulemia, ką ateinančius penkerius darys ES, kad spręstų Europos žmonėms rūpimus darbo, verslo, saugumo, migracijos ir klimato kaitos klausimus, tačiau tai labiau idealistinis vertinimas, nes reali situacija rodo, kad daugelyje valstybių narių EP rinkimai laikomi antrarūšiais. Ne išimtis ir Lietuva. Tiesa, šalies rinkėjų aktyvumui didelę įtaką turi ir tai, ar EP rinkimai sutampa su kitais rinkimais.

Pavyzdžiui, 2014 m. EP rinkimai vyko kartu su Prezidento rinkimų, kurie sulaukia didžiausio susidomėjimo, antruoju turu, todėl EP rikimuose savo balsus atidavė 47,35 proc. rinkėjų. Palyginimui, 2009 m., kai EP rikimai vyko atskirai, Lietuva pagal rinkėjų aktyvumą buvo antra nuo galo visoje ES – prie urnų susirinko vos 20,98 proc. balso teisę turinčių rinkėjų. Todėl sekmadienį vyksiantis antrasis Prezidento rinkimų turas vėlgi neabejotinai pozityviai paveiks rinkėjų aktyvumą EP rinkimuose.

Kita vertus, lietuviai ES išsiskiria tuo, kad bene labiausiai pasitiki ES. Taip teigia beveik du trečdaliai apklaustųjų. Lietuvos žmonės taip pat yra vieni proeuropietiškiausių žemyno gyventojų, – net 71 proc. į ES ateitį žiūri optimistiškai. Tačiau, kaip rodo „Eurobarometro“ tyrimai, būtent ES rėmėjai pasyviausiai dalyvauja EP rinkimuose. Maždaug 50–60 proc. tokių žmonių paskutinėmis dienomis nusprendžia nebalsuoti. Priežastys gali būti įvairios, tačiau tai, kad 59 proc. apklaustųjų EP darbą vertina neutraliai arba, kad tiek pat norėtų svaresnio EP vaidmens, rodo, jog žmonės vis dar nepakankamai supranta atstovavimo EP reikšmę arba tuo nesidomi. Be to, rinkėjai balsuoja dažniausiai remdamiesi vidaus politikos situacija, t. y. matymu, kaip sprendžiamos jiems artimos problemos, o ne tuo, kokia kryptimi turėtų judėti ES, kaip turėtų būti sprendžiamos visai ES aktualios problemos, ką šiais klausimais siūlo politinės partijos.

Kitaip tariant, žmonės turi lūkestį, kad nacionalinės problemos bus perkeltos į europinį lygmenį. Iš kitos pusės, rinkiminių kampanijų metų kandidatai kartais nevengia kelti jautrių problemų, kurios gali būti sprendžiamos nacionaliniu lygiu, nes taip lengviau pritraukti dėmesį rinkėjų, kurie mažiau domisi europine politika. Tai paaiškina didesnio EP vaidmens norą.

Visgi reikėtų pažymėti, kad 2009 m. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai EP galios išsiplėtė ir bet koks ES sprendimas nebegali būti priimtas be EP pritarimo. Taip pat numatyta galimybė europinėms partijoms kelti Europos Komisijos pirmininko kandidatūrą, kas prisidėjo didinant EP ir Komisijos legitimumą bei politinį svorį, Komisijos atskaitingumą EP.

Europos Parlamentas – labiau susiskaldęs

Kadangi, kaip minėta, rinkėjai EP rinkimuose dažnai balsuoja remdamiesi vidaus politine situacija, balsai daugiau mažiau atiduodami už partijas, už kurias balsuota per nacionalinius parlamento rinkimus, arba už tas, kurios tuo metu yra populiariausios. Galima įžvelgti koreliaciją tarp daugiausiai balsų per parlamento rinkimus gavusių ir tuo metu populiariausių partijų bei EP rinkimų rezultatų. Dėl to EP rinkimai dažnai laikomi partijų populiarumo patikrinimu.

Daugelyje ES narių populiariausios yra tradicinės centro-dešinės arba centro-kairės politinės partijos, priklausančios tokioms europinėms partijoms kaip Europos liaudies partija, Europos socialistai. Tarp šių partijų yra konsensusas, kuriuo grindžiama visa europinė politika ir kuris išliko gan stabilus krizių ir sudėtingų diskusijų dėl ES ateities metu. Tačiau naujausios 2019 m. gegužės mėn. prognozės rodo, kad naujajame EP Europos liaudies partija ir socialistai praras po maždaug 40–50 vietų.

Tuo tarpu euroskeptikų dalis išaugs iki daugiau nei 25 proc. viso EP. Šiuo metu jie sudaro apie 21 proc. Bet tai kelia riziką europinės politikos konsensusui, nes Europos liaudies partija ir socialistai neturės daugumos, jiems dažniau prireiks kitų frakcijų paramos, ypač kada sprendžiami reikšmingi klausimai. Tai tūrėtų būti liberalai ir demokratai bei žalieji. Tuo tarpu euroskeptikai, įgiję svarų vaidmenį ir kai kuriais klausimais balsuodami vieningai, neabejotinai stabdys bendrą sprendimų priėmimo procedūrą. Taigi, tikėtina, kad gali būti daugiau batalijų, komplikuotis arba stigti sprendimų priėmimas.

Jeigu prieš penkerius metus, kada jau buvo pastebimas didėjantis euroskepticizmas, euroskeptiškoms ir radikalioms partijoms nepavyko sukurti atskiro aljanso EP, kuris keltų rimtus iššūkius ES vertybėms ir svarbiausioms politikos sritims, dėl ko komplikuotųsi ES institucijų bendradarbiavimas, jos dėl nesuderinamų darbotvarkių būdavo pasiskirsčiusios po tris frakcijas, kurių jėga fragmentuota, tai šį kartą jau kurį laiką matomi aktyvūs bandymai vienytis. Ir šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį į Italiją, kurioje praėjusiais metais susiformavo populistinė vyriausybė iš dviejų euroskeptiškų partijų – „Šiaurės lygos“ ir „Penkių žvaigždučių judėjimo“.

Italijos vicepremjeras ir „Šiaurės lygos“ lyderis Matteo Salvini, atvirai deklaruojantis siekį reformuoti ES, ėmėsi vienyti Europos nacionalistines jėgas. Prognozės rodo, kad M. Salvini buriamą aljansą gali sudaryti 73 europarlamentarai iš 10 ES šalių (Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Suomijos, Danijos, Belgijos, Čekijos, Slovakijos, Estijos). Tai būtų didžiausia euroskeptikų frakcija EP.

Susirūpinimą kelia ir tai, kad M. Salvini aljanse dominuoja tokios euroskeptiškos ir nacionalistinės partijos, kurios gana palankios Rusijos atžvilgiu, kritikuoja jai taikomas sankcijas dėl jos karinės agresijos Ukrainoje ir Krymo aneksijos. Toks požiūris, turint omeny dabartinę geopolitinę situaciją, nesuderinamas su Europos, ypač jos rytinio regiono, saugumo interesais.

Visgi nepaisant pastangų vienytis, visiškai realu, kad EP ir toliau bus trys euroskeptikų frakcijos. Nors yra bendrų sąlyčio taškų, tačiau nacionalistinės jėgos linkusios tarpusavyje nesutarti, skiriasi jų nuostatos dėl kai kurių migracijos politikos aspektų, dėl požiūrio į Rusiją. Taigi, net jeigu pavyktų susivienyti, toks aljansas tikrai būtų abejotino tvarumo. Bet, kaip minėta, pats EP bus labiau susiskaldęs.

Žiūrint į atskiras ES šalis, didžiausio palaikymo euroskeptiškos ir nacionalistinės jėgos gali sulaukti ne tik Italijoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje. Kiek mažesnio – Austrijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Slovakijoje. Didelė parama skeptiško, bet ne tokio radikalaus, požiūrio į ES neslepiančioms partijoms matoma ir Lenkijoje bei Vengrijoje.

Rinkimų pamokos

Nacionalizmo nuotaikų ir radikalių populistinių partijų populiarumo Europoje augimą lėmė migracijos krizės padariniai, išaugusi nelygybė ir atskirtis. Tokios takoskyros pasireiškia visuomenės susipriešinimu, parama euroskeptiškoms, populistinėms jėgoms, kurios apeliuoja į žmonių nepasitenkinimą globalizacijos procesais, imigracija ir dėl visų problemų kaltina dabartinį politinį elitą ar „Briuselį“. Jos siūlo paprastus, dažniausiai emocijomis pagrįstus socialinių ir ekonominių problemų sprendimo būdus, tokius kaip riboti laisvą darbo jėgos judėjimą, atkurti sienų kontrolę, atmesti fiskalinės disciplinos taisykles ar panaikinti bendras institucijas. Anksčiau nemažai tokių partijų rėmėjų balsuodavo už tradicines kairiąsias partijas.

Tačiau čia dažnai pastebimas įsitikinimas, kad ES yra dalis problemos, bet ne sprendimas. Pavyzdžiui, prie kai kurių šalių sudėtingos ekonominės situacijos prisidėjo tų šalių politikų neatsakingi sprendimai fiskalinės politikos srityje. Taip pat kai kurių šalių politinis elitas negeba tinkamai išaiškinti žmonėms narystės ES privalumų, įvairias vidaus problemas, kurių nepajėgia ar nenori spręsti, priimamus nepopuliarius sprendimus dažnai yra linkęs priskirti ES, kad tokie neva yra „Briuselio reikalavimai“ ar pan. Tačiau visi europiniai sprendimai yra priimami šalių narių.

Tai, ką vykdo Europos Komisija, taip pat yra įpareigojimas šalių narių. Kiekviena narė dalyvauja priimant sprendimus ir turi galimybę daryti įtaką jų priėmimui. Taigi, ES yra naudojama kaip „atpirkimo ožys“ mėginant paslėpti nacionalinių valdančiųjų politikų negebėjimą ar nenorą tinkamai tvarkytis viduje ir atsakomybės vengimą, nes, matyt, orientuojamasi į trumpalaikius tikslus, siekiant rinkėjų palankumo. Bet tai turi įtakos visuomenių požiūriui į ES.

Todėl labai svarbu, kad valstybių narių politinis elitas, tradicinės partijos labiau matytų ir girdėtų vadinamuosius protesto balsus, ieškotų būtų kaip padėti žmonėms, kurie galbūt iš tiesų yra nusivylę vykdoma politika. Be abejo, visada bus nusivylusių ar nuskriaustų, bet jų turi būti kuo mažiau. Tam reikia ryžtingiau įgyvendinti pertvarkas ir siekti, kad priimami sprendimai kiek galima labiau atlieptų visų socialinių grupių poreikius.

Taip pat pati ES turi būti labiau vieningesnė ir atviresnė, labiau atsižvelgti į šalių narių ir jų žmonių poreikius, galbūt negrįsti solidarumo prievartiniais mechanizmais ir neprimetinėti sprendimų, tokių kaip antai dėl privalomų pabėgėlių kvotų, kurios nebuvo iki galo efektyvios, labiau įsitraukti į užimtumo ir socialinių klausimų sprendimą. ES turi nuolat kritiškai peržiūrėti nuveiktus darbus ir gebėti persitvarkyti. Vertingos ir gyvos politinės diskusijos apie Europos ateitį, jų metu gali egzistuoti platus nuomonių spektras, tačiau tai jokiu būdu neturi vesti į Europą, kurioje valstybės tampa varžovės, o ne lygiavertėmis partnerėmis.

Visa tai yra pamokos, kurios buvo aktualios ir po 2014-ųjų EP rinkimų, ir po „Brexit“ referendumo. Jos aktualios ir dabar.

EP rinkimai vyks ganėtinai įtemptoje geopolitinėje atlinkoje, kada ES susiduria su dideliais vidiniais ir išoriniais iššūkiais. Tai ne tik euroskepticizmo banga, ekonominės globalizacijos ir migracijos krizės padariniai, bet ir būtinybė užtikrinti sklandų „Brexit“, derybos dėl naujo daugiamečio ES biudžeto, hibridinės grėsmės. Visų šių iššūkių akivaizdoje labai svarbi vienybė ir gebėjimas priimti atsakingus sprendimus. O tai reiškia tvirtą ir integruotą ES.

Kalbant apie rinkėjus, jie turi suprasti EP institucijos reikšmę. Tai yra galimybė prisidėti prie bendrų europinių sprendimų. Beje, EP yra pagrįstas nacionaliniais atstovais, kur mažos valstybės turi santykinai daugiau galios nei didžiosios. Pavyzdžiui, Lietuva turi 11 europarlamentarų, Vokietija – 96, t. y. 9 kartus daugiau, nors Vokietijoje gyvena 29 kartus daugiau gyventojų nei Lietuvoje. Todėl labai svarbu, kad žmonės suvoktų savo pilietinę pareigą, negalvotų, kad jų balsas neva nieko nelemia, ir atsakingai jį atiduotų už tuos, kuriems drąsiai galima patikėti bendrus europinius reikalus. Tik taip dialogas ir bendradarbiavimas gali laimėti prieš nacionalizmą ir susiskaldymą.