aA
Ne kiekvienas patyręs bėgimo mėgėjas per mėnesį įveikia daugiau nei 270 km, o ultramaratonininkas Aleksandras Sorokinas tokį nuotolį praėjusį savaitgalį nubėgo per 24 valandas.
Aleksandras Sorokinas (asmeninio archyvo ir "Bėgimo klubo" nuotr.)
© DELFI montažas

272 km ir 708 metrai – tai naujas Lietuvos 24-ių valandų bėgimo rekordas, kurį A. Sorokinas pagerino Šveicarijoje, Bazelio mieste vykusiame 24 valandų bėgime.

Antrą vietą užėmusį vokietį Christopherį Luxą lenkė beveik 20 km (252,833 km), trečias liko čekas Jiri Horcicka (237,855 km).

„Bėgimo klubui“ priklausantis ultrabėgikas pagerino jam priklausiusį geriausią rezultatą, iki praėjusio savaitgalio Lietuvos rekordu laikytas 260,99 km nuotolis. Tiek jam pavyko įveikti 2018-ųjų gegužės pabaigoje Europos paros bėgimo čempionate, kuriame pasidabino bronzos medaliu.

Prisimenant ankstesnius startus tokiose varžybose, A. Sorokinui pavyko išlaikyti stabilų tempą, išsaugoti pakankamai jėgų paskutinėms bėgimo valandoms ir po finišo neprireikė lašelinės, tad skirtingai nei Europos čempionate ar 2017-aisiais „Spartatlono“ varžybose, nepraleido apdovanojimų ceremonijos.

Lošimo namuose krupjė dirbantis bėgikas dabar gerai pailsės ir vėl rinks kilometrus: Šveicarijoje A. Sorokinui buvo vienas iš pasirengimo etapų spalį vyksiančioms pasaulio 24 valandų bėgimo pirmenybėms.

– Kas visų pirma lėmė tokį rezultatą ir pergalę?, – DELFI paklausė A. Sorokino.

– Gerai pasiruošiau šiam startui, jaučiau, kad galiu pagerinti savo rezultatą. Nubėgau daugiau nei planavau, nors mintyse maniau, kad galiu įveikti daugiau nei 270 km.

Šveicarijoje – visos aplinkybės buvo mano pusėje: ir oro sąlygos, ir gera varžybų organizacija. Visos sąlygos – palankios siekti rekordui.

Be to, šiemet stengiausi treniruotėse padidinti įveiktų kilometrų skaičių. Nevengiau ypač ilgų bėgimų, buvo treniruočių ir po 50 km, kartą nubėgau net 65 km, o to anksčiau nedariau. Gal tai man padėjo Šveicarijoje.

– Kada supratote, kad pergalė – jau rankose?

– Ji nebuvo mano tikslas, į šias varžybas keliavau norėdamas pasiekti gerą rezultatą. Nebuvo svarbu kurią vietą aš užimsiu. Jei kas būtų mane lenkęs, nebūčiau sukęs dėl to galvos. Norėjau tik gero rezultato – įveikti virš 270 km ir naujo šalies rekordo.

– Ankstesnėse varžybose ypač greitai įveikdavote pirmąją pusę, vėliau antroje paros dalyje tempas ženkliai krisdavo, kaip šįkart sekėsi?

– Pavyko išlaikyti panašų bėgimo greitį. Pamenu, įveikus 100 km nieko nepajutau. Mintyse galvojau, kad šįkart pavyks pasiekti gerą rezultatą.

Net nubėgus 200 kilometrų dar turėjau pakankamai jėgų, o to anksčiau nebūdavo. Galėjau ir toliau bėgti panašiu tempu.

Ko gero, pirmą kartą po tokio finišo pavyko dalyvauti apdovanojimuose, nereikėjo lašelinės (šypsosi). Man atrodo, kad šios 24-ių valandų varžybos buvo pačios lengviausios iš šešių startų.

Gal organizmas priprato prie krūvių.

Aleksandr Sorokin (viduryje)
Aleksandr Sorokin (viduryje)
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kada supratote, kad tikslas – jau visai šalia: ir naujas asmeninis, ir šalies rekordas?

– Žinojau, kad rekordas arti, o tikslą pasiekęs atsipalaidavau, nebespaudžiau, galvojau, kiek jau išbėgsiu, tiek bus gerai.

Nors paskutinę valandą ir kojos nelaikė, bet viduje apėmė puiki nuotaika, buvau patenkintas, kad pavyko pasiekti rekordą.

– Kiek bėgimo batelių prireikė bėgant Šveicarijoje?

– Naudojau tris poras, nors šiaip reikėtų keturių. Naktį lijo, reikėjo dažniau keisti batelius.

– Kokie artimiausi planai, gerai pailsėti ir ruoštis 24-ių valandų bėgimo pasaulio čempionato startui? Gal planuose – liepos mėnesį 100 km bėgimas Vingio parke?

– Dabar laukia poilsis, tiek, kiek reikalaus organizmas. Gal porą savaičių, gal mėnesį, o vėliau po truputį pradėsiu judėti, ruoštis pasaulio čempionatui. Tai bus mano svarbiausias sezono tikslas. Manau, pakaks laiko pasiruošti jam.

O Vilniuje dalyvaučiau nebent estafetėje.

– Kokią vietą jūsų karjeroje užima ši pergalė Šveicarijoje?

– Pagal rezultatą – tai pačios geriausios varžybos gyvenime, tačiau pernykštis bronzos medalis Europos čempionate man brangesnis, nei taurė iš Bazelio.

– Ar sekmadienį po apdovanojimų iškart kritote į lovą? Kaip jautėtės pirmadienį, prabėgus dienai po finišo.

– Kiek teko bėgti 24 val., atsigavimas – lengviausias iš visų. Neprireikė lašelinės, po finišo su broliu grįžome į viešbutį, aš pamiegojau. Pirmadienį atsikėliau – ir visai nieko. Žinoma, kojos jaučiasi ir skauda, bet tai natūralu.

– Ko reikia pasaulio čempionate, kad ir ten liptumėte ant apdovanojimų pakylos? Ar toks rezultatas, pasiektas praėjusį savaitgalį, garantuotų vietą ant prizininkų podiumo?

– Nors tokių varžybų lyginti negalima, bet paskutiniame planetos čempionate, kiek pamenu, lyderis įveikė apie 271 km. Pakartojus tokį rezultatą – šansas yra.

– Palaikymo komandoje – tik brolis?

– Taip, mes vienas kitą labai gerai suprantame, Maksimas man tokiose varžybose labai padeda. Jis – geriausias mano pagalbininkas, mane supranta iš žvilgsnio, žino, kada, kuriame rate paduoti atsigerti, kada laikas pakeisti drabužius.

Noriu jam nuoširdžiai padėkoti, nes be jo nebūtų tokio rezultato.

Maksim Sorokin, Aleksandr Sorokin
Maksim Sorokin, Aleksandr Sorokin
© Asmeninio albumo nuotr.
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.