Siekia, kad atliekų būtų kuo mažiau
Gamtinės žemdirbystės ūkio „Kitoks daržas“ įkūrėja tokiu būdu siekia užtikrinti, kad produkcija pirkėją pasiektų kuo šviežesnė, o maisto atliekų kiekis būtų sumažintas iki minimumo.
„Daug maisto atliekų susidaro ten, kur jų galėtų nesusidaryti – sandėliuose ir ant prekystalių. Nesulaukę savo pirkėjų maisto produktai dažnai keliauja į šiukšlių dėžę“, – teigia pašnekovė.
Siekdama išvengti maisto švaistymo problemos, ūkininkė vadovaujasi tradicijas laužančia auginimo ir pristatymo sistema: ji pirkėjams siūlo tapti augintojų ir valgytojų bendruomenės, kurioje abi pusės turi savų teisių ir įsipareigojimų, dalimi.
Verslininkė pirkėjams ruošia natūraliai išaugintų, šviežių daržovių, vaisių ir uogų krepšelį, kurio kaina priklauso nuo dydžio ir svyruoja nuo 7 iki 15 eurų.
„Pirkėjai dar sezono pradžioje pasižada užsisakyti tam tikrą skaičių krepšelių, o savo pasižadėjimą patvirtina piniginiu užstatu arba prisideda darbu ūkyje. Tokiu būdu visos auginamos daržovės yra numatytos konkretiems pirkėjams ir nelieka nereikalingo maisto“, − teigia E. Lučiūnienė.
Pašnekovės teigimu, dar viena dažna maisto atliekų problema – vyraujanti nuostata, jog daržovių išvaizda yra svarbiau nei jų skonis ar maistinės savybės. „Jei agurkas yra nestandartinio dydžio, išsišakojusiu ar užsirietusiu galu, jis dažnai laikomas netinkamu pardavimui ir yra išmetamas, o taip neturėtų būti. Be to, idealios formos daržovės neretai reikalauja gausaus cheminių preparatų naudojimo“, − teigia pašnekovė.
Palaikydama glaudų kontaktą su prenumeratorių bendruomene, ji siekia kitaip sudėlioti akcentus ir skatinti jos narius daugiau dėmesio skirti produkcijos kokybei, o ne formai.
Dėmesį skiria ekosistemai
Kalbėdama apie gamtinės žemdirbystės privalumus, E. Lučiūnienė mini šiuo metu visame pasaulyje itin aktualią nualinto dirvožemio atstatymo temą.
„Kitaip nei įprasta, ūkyje „Kitoks daržas“ daugiau dėmesio skiriama ne daržovėms, o aplinkai, kurioje jos auga, − dirvožemiui bei visai ekosistemai. Ūkininkaujant pagal gamtinę žemdirbystę, didėja dirvožemio derlumas, kultūriniai augalai įsilieja į gamtinius biotopus, nenaikinant gamtos bioįvairovės. Pavyzdžiui, kompostuojant augalines atliekas šalia kultūrinių augalų, dalį labai vertingų medžiagų jos gauna dujiniu pavidalu. Tokiu būdu sukuriamos palankios sąlygos maistingiems ir kokybiškiems augalams augti“, − pasakoja E. Lučiūnienė.
Vis dėlto ūkininkė atkreipia dėmesį, jog teisingai atliekamas kompostavimas nėra paprasta veikla ir tam reikia turėti žinių. Jos teigimu, be tam tikrų mikroorganizmų, kurie skatina palankius fermentacijos procesus, kompostas gali tapti įvairių daržo „ligų“ šaltiniu. Kiek nuošalesniame E. Lučiūnienės ūkio kampe yra biohumuso vieta, kurioje didelį vaidmenį atlieka sliekai.
„Dėl Kalifornijos sliekų biohumusas tampa porėtas, jame vykstantys procesai yra teigiami. Toks biohumusas yra vertingas daigams ir lysvėms“, − mintimis dalinasi ūkininkė.
Svarsto atsisakyti plastiko
Minėdama tobulintinus „Kitokio daržo“ veiklos procesus, susijusius su atliekomis, ūkio įkūrėja mąsto apie galimybę ateityje atsisakyti plastikinių maišų, kuriuose pristatomi krepšeliai. „Galbūt būtų galima pereiti prie yrančio plastiko ar kanapių pluoštą daugiau panaudoti“, − teigia pašnekovė.
Į klausimą, ar yra patenkinta tuo, kad pavyko suburti gausią sostinės gurmanų bendruomenę, E. Lučiūnienė atsako, kad iki visiškos sėkmės trūksta tik aktyvesnio narių įsitraukimo į ūkio darbus.
„Nors gamtinė žemdirbystė dažnai vadinama tinginio daržo kūrimu ir stengiamasi kuo mažiau kištis į natūralius procesus, vis dėlto šis metodas reikalauja daug rankų darbo. Labai laukiame savo pirkėjų, kurie besiklausydami paukščių čiulbesio ir bekvėpuodami grynu oru, norėtų prisidėti ruošiant lysves ar mulčiuojant“, − šypsosi ūkininkė.
Kad pritrauktų kuo daugiau savanorių, ji už darbą atsilygina taikydama nuolaidų sistemą daržovių krepšeliams įsigyti. Pavyzdžiui, už kiekvieną darbo dieną dešimčiai sezono krepšelių suteikiama 20 eurų nuolaida.
Paklausta, ko galėtų išmokti jaunas žmogus, apsilankęs gamtinės žemdirbystės ūkyje, E. Lučiūnienė atsako pasitelkdama „amžinojo variklio“ sąvoką: „Nesėkmingai žmonija bandė išrasti amžinąjį variklį, o gamtoje gyvybės amžinasis variklis, mano manymu, tikrai egzistuoja. Jis užgestų nebent tuomet, kai nebešviestų saulė. Darže galima suprasti, koks yra ryšys tarp auginimo, skaidytojų, bioįvairovės, kokį rezultatą visa tai kuria. Čia galima pasimokyti, kaip užvedamas šis variklis“, − teigia pašnekovė.
