Lietuvė pasakoja, kad idėja pasistatyti namą kilo visai netyčia. Jos darbui buvo reikalinga ypatingos technologijos krosnis, kurios mieste pasistatyti nebuvo galimybės, nes ją reikėjo kūrenti dideliais kiekiais malkų – pašnekovė įvardija, kad per vasarą reikėdavo viso miškovežio. Taip pat krosnies statybai buvo reikalingas didelis kiekis plytų.
Todėl jie nusprendė ją statyti atokiau nuo Vilniaus. Visgi, tokio objekto moteris su vyru negalėjo palikti vidury laukų, todėl sugalvojo, kad geriausia aplink krosnį pasistatyti patalpą, kur būtų galima apsistoti arba gyventi, nes ją reikėjo nuolat prižiūrėti.
Paties namo statybos užtruko tris vasaras – darbai prasidėdavo pavasarį ir užsibaigdavo vėlyvą rudenį. Namo sienos šeimai nieko nekainavo – jos pagamintos iš šiaudų, žvyro ir molio, kurias Domantė, kartu su draugėmis, lipdė savo rankomis. Sienos buvo padarytos formuojant nedidelius rutuliukus ir klijuojant juos vieną šalia kito.
„Į vidų aš įdėdavau dar kokį medžio gabalą. Knygose skaičiau, kad galima ir plastmasinius butelius sudėti, ir dar kažką daugiau. Nuo krosnies buvo likusių daug medžio gabalų, tai visus tuos atlikusius gabalus dėdavau į sienos vidurį ir taip dar geriau viskas susirišdavo“, – aiškina moteris.
Namas statytas be projekto, nes, kaip teigia pašnekovė, iki 80 kv. metrų ploto namui jo nereikia, o jų statyto pastato plotas yra apie 70 kv. metrų. Ji tvirtina, kad per dieną pavykdavo pastatyti apie 10 centimetrų sienos, tačiau ne per visą perimetrą, nes siena yra pusės metro storio.
Nors toks statybos būdas nestandartinis, visgi sienos puikiai išlaiko šilumą, todėl jie šiame name drąsiai gyvena visais metų laikais ir nesušąla net atšiauriausią žiemą.
„Mes kito namo neturime, kitos vietos neturime ir noro gyventi kitur nėra. Labai džiaugiamės tuo nameliu, jis šiltas, mums labai smagu gyventi šalia gamtos. Įsikūrėme tuščiame ariamame lauke, o dabar jau apaugom miškais, pušimis, beržais. Tik ąžuolus teko patiems sodinti“, – savo namais džiaugiasi moteris.
Kainavo 12 tūkst. litų
Domantė taip pat pasakoja, kad nuolat rasdavo įvairių statybinių atliekų. Pavyzdžiui, jai pavyko gauti nekondicinių langų paketą ir įklijuoti juos tiesiai į sienas. Ji taip pat prisipažįsta, kad nemaža dalis namo statyta iš įvairių rastų statybinių medžiagų, kurias panaudodavo, kur tik sugebėdavo.
Stogą darė net ir iš tų pačių lentų, kurios liko nuo malkų, reklaminių tentų ir pas draugus sandėliukuose surinktų senų kiliminių dangų. Tuomet tokį stogą uždengė velėna ir apsodino raudonais šilokais. Liepos mėnesį visas stogas sužydi rožine spalva.
Nereikia suprasti klaidingai, namas nors ir nėra tradicinis, tačiau nuo civilizacijos neatitrūkęs. „Yra tualetas, dušas, karštas vanduo, kriauklė, virtuvė. Bet mes jį šildome malkomis“, – sako Domantė ir priduria, kad viskas jų namuose daryta taip, jog būtų kuo ekologiškiau.
Moteris sako, kad pasakyti, kiek kainavo viską pastatyti, labai sunku. Anot jos, tikslas buvo pastatyti namą iš to, ką atiduoda. Sienos nieko nekainavo, mokėta tik už gegnes stogui ir už pamatus, nes teko samdyti žmones šiam darbui.
„Aš kažkada buvau paskaičiavusi, kad 12 tūkst. litų kainavo. Bet po to elektros atvedimas kainavo dar 3 tūkst. eurų, kanalizacija, tualetai, kolonėlės irgi porą tūkstančių kainavo“, – tvirtina Domantė.
