Ir mums teko susikauti su ja. Ir mes triuškinamai pralaimėjome. Na, pralaimėjome, tai pralaimėjome, na, visko pasitaiko, ar ne?
Kodėl pralaimėjom? Atrodytų labai panašios programos, viskas surašyta teisingai, bet pas Ingridą, pasirodo, buvo labai didelis magnetas širdyje, kuris kažkokiu paslaptingu būdu traukia žmones. Tai čia mes nieko negalėjom padaryt.
Po kurio laiko man skambina Monika Navickienė, buvusi tada Ingridos štabo vadovė, ir sako, Algirdai, kaip buvo, taip buvo... Vienykimės! Einam kartu toliau.
Na, žinot, mes taigi visi labai ambicingi, ką čia dabar, čia eisiu, čia pereisiu, dar kažkur. Bet po to pagalvojau, o kodėl gi nebūti tuo asmeniniu pavyzdžiu, nugalėti savo tą ambicingumą, tą onorą ir pasakyt „Taip“! Einam toliau, nes Ingrida absoliučiai man patinka ir tinka.
Ir mes, bičiuliai, ieškome, ilgai laukėme vilties, žmonių ir laisvės Prezidento.
Prezidento, kuris mūsų, išlaisvintų mus, išlaisvintų Lietuvą nuo biurokratijos, nuo to nežmogiškumo, kurio mes taip daug matome, nuo smurto, nuo nesugebėjimo susikalbėti, nuo to, kad kažkaip tai jau tiek metų gyvenam, bet dar vis nejaučiam, kad gyvenam toj išsvajotoj, laisvoj Lietuvoj.
Prezidentas (pagrindinė jo savybė) turi būti sąmoningas žmogus, sąmoningas politikas, kuris viską išmintingai svarsto, girdi žmones, girdi ekspertus, girdi tuos, kurie sukaupė didelę patirtį. Tai žmogus, kuris turi sutelkti žmones, kuris turi juos pakviesti bendrai valstybės kūrybai. Nes tai ir yra didžiausias džiaugsmas gyvenime – kurti, realizuoti save, padaryti savo verslą, pagimdyti savo vaikus, atsiduoti šeimai, apjungti bendruomenę, tautą ir galų gale – valstybę.
Valstybė turi būti nepaliaujamai atnaujinama kaip ir mūsų laisvė. Jinai negali sustoti, mes turim visą laiką keistis. Toks pasaulis, ir mums reikalingas modernus žmogus, žmogus, kuris suprastų tą naują, globalų, absoliučiai didelius iššūkius mums teikiantį pasaulį. Ir, žinot ką, mes turim tokį žmogų.