Jo namą lengva pamatyti, tačiau sunku į jį patekti. Maksimas gyvena ant 40 m aukščio klintinės uolos, iškilusios tarpeklyje.
Šią klintinę uolą vadina Katskhi (nedidelio šalia esančio kaimelio pavadinimas) stulpu. Artimiausias miestas – Čiatūra. O aplink kelių kilometrų spinduliu plyti miškai ir kalnai – beprotiškai gražus peizažas, į kurį žvelgiant lengva patikėti, kad žmonės ir miestai labai toli nuo čia.
Šiuo metu į uolos viršūnę veda kopėčios. Nuo žemės iki uolos viršūnės galima užlipti per 20 min., tiesa, jei nebijote aukščio. Kol nebuvo kopėčių, žmonės manė, kad užlipti į uolą fiziškai neįmanoma.
1944 m. tyrėjai alpinistai be galo nustebo, kai užkopę į uolos viršūnę rado ten senos cerkvės griuvėsius, vyno rūsį, tvirtovės sieną ir nedidelį rūsį su žmogaus griaučiais. Pasirodo, seniai seniai kažkas gyveno šioje visiškai gyventi nepritaikytoje vietoje.
Dabar vietos gyventojai vadina uolą Vienatvės tvirtove. 1993 m. čia apsigyveno vienuolis Maksimas. Iš pradžių jis gyveno grotoje po akmenine kolona, vėliau žmonės ėmė aukoti pinigų cerkvės atstatymui.
1999 m. prasidėjo archeologiniai įtvirtinimų griuvėsių tyrinėjimai. Kai tik jie baigėsi, pradėjo statyti naują cerkvę – tiesiai senosios vietoje. Ši cerkvė visiškai atkartoja pirmosios dizainą – 3,5 ir 4,5 m ploto iš akmens išmūryta patalpa. Naują cerkvę pavadino Maksimo nuodėmklausio garbei.
Šiuo metu vienuoliui Maksimui Kavtaradzei 65 m. Pastaruosius 26 metus jis gyvena ant uolos. Du kartus per savaitę Maksimas nusileidžia žemyn pasimelsti kartu su vietos gyventojais ir pasiimti maisto produktų. Kitiems lipti į uolos viršūnę negalima – pakilti leidžiama tik kai kuriems šventikams ir jauniems vyrams, kurie kartu su vienuoliu Maksimu meldžiasi du kartus per savaitę uolos papėdėje. Kad fotografas Amočas Čapplas galėtų pakilti į uolos viršūnę, jis turėjo keturias dienas melstis, o dvi iš jų pasninkauti. Tik po to fotografui leido pakilti netvirtomis kopėčiomis, kurios kabo čia dar nuo 1944 m. ekspedicijos laikų.
Sprendžiant iš visko, Katskhi stulpas buvo laikomas šventa vieta kelis amžius prieš Gruziją užkariaujant Osmanų imperijai. Taigi galima teigti, kad vienuolis Maksimas atgaivino seną tradiciją.
Anksčiau Maksimas dirbo krano operatoriumi, tad aukščio nebijojo.
„Čia, viršuje, tyloje, geriau jaučiasi Dievo buvimas“, – sako vienuolis. Jis nusprendė apsigyventi uolos viršūnėje, kai atliko bausmę kalėjime.
„Buvau jaunas, girtavau, pardavinėjau narkotikus. Paskui atsidūriau kalėjime ir supratau, kad reikia keisti gyvenimą. Gerdavau su draugais šiose apylinkėse ir dažnai žiūrėdavau į šią uolą. Čia tarsi susitinka dangus ir žemė. Žinojau, kad anksčiau čia gyveno vienuoliai, jaučiau jiems pagarbą.“
Per tuos 26 metus, kuriuos Maksimas gyvena ant uolos, daug kas pasikeitė. 1993 m. ant uolos ničnieko nebuvo – vienuoliui teko glaustis po nedideliu akmeniniu iškyšuliu. Dabar čia stovi cerkvė, šalia – nedidelis namelis, kuriame gyvena Maksimas. Uolos papėdėje įsikūrė nedidelė gyvenvietė, kurioje gyvena vienuolio pasekėjai. Čia ateina ir su gyvenimo sunkumais susidūrę vyrai – kaip kadaise su sunkumais buvo susidūręs Maksimas.
