Bet net ir žemiškieji dievai negyvena amžinai. Nijazovui mirus, turkmėnai beveik vienbalsiai savo naujuoju prezidentu išsirinko jo nesantuokinį sūnų, neįmanomu vardu ir pavarde – Gurbangulį Berdimuhamedovą. Dėl nesantuokinio sūnaus nededu galvos – šis faktas oficialiai nepatvirtintas, tačiau žmonėms burnų neužkimši, jos dažnai kalba teisybę. Dėl oficialaus nepatvirtinimo kaip ir suprantama, dievai gi negali turėti nesantuokinių vaikų.
Gurbangulis Merdimuhamedovas (be klaidų parašyti šį vardą pavyksta iš trečio ar ketvirto karto) pradžioje lyg ir kratėsi visų turkmėnų tėvo sūnaus etiketės, laikėsi kukliai ir netgi buvo šiokių tokių požymių, kad gal net bus atlaisvinti griežti valdžios režimo pančiai savo piliečiams, bet šios iliuzijos išsisklaidė greitai. Naujasis prezidentas netrukus įšoko į savo pirmtako vėžes ir taip pat ėmė demonstruoti savo neeilinius sugebėjimus atitinkančius tikro lyderio aprašymą.
Jis yra ir gydytojas, ir rašytojas, ir šokėjas, ir arklių išjodinėtojas, ir dainininkas, ir botanikas, ir tiesiog stiprus bei viską išmanantis žmogus. Jei Lietuvoje būtų toks kandidatas, balsuočiau abiem rankomis už jo prezidentavimą amžinai. Gaila, kad neturim tokio.
Pasaulio bendruomenė tikėjosi, kad naujasis prezidentas atšauks pirmtako sugalvotus draudimus, tačiau Gurbangulis prisigalvojo dar ir kitų, išradingesnių. Vienas įdomesnių – draudimas vairuoti moterims. Prezidento aiškinimu, būtent dėl moterų kaltės šalyje įvyksta daugiausia avarijų, taigi, sakyčiau, šis sprendimas buvo teisingas ir logiškai paaiškintas. Turkmėnistanas, kiek pamenu, dabar yra vienintelė šalis pasaulyje draudžianti vairuoti moterims.
Kitas teisingas sprendimas buvo uždrausti šalies teritorijoje prekiauti cigaretėmis, nes pats prezidentas nerūko ir propaguoja sveiką gyvenseną. Argi nenuostabus prezidentas? Po šio draudimo cigarečių kainos juodojoje rinkoje pakilo iki neregėtų aukštumų. Sako, pakelis cigarečių kainuoja keliolika JAV dolerių. Kiek teko girdėti, rūkyti neuždraudė, tačiau to negalima daryti viešose vietose. Internete skaičiau, kad Turkmėnistanas laikomas viena daugiausiai rūkančių žmonių šalimi.
Mus po šalį lydėjęs gidas pakomentavo, kad visa tai yra visiškos paskalos, nes Turkmėnistane žmonės nerūko, ne dėl to, kad jiems kažkas liepia, o todėl, kad supranta rūkymo žalą sveikatai. Nerūkė ir jis pats, kol važinėjomės po Ašchabadą. Nuvykus į atokią dykumą prie Darvazos kraterio, per abi dienas jis daugiau laikė cigaretę dantyse nei nelaikė. Kodėl taip darai, paklausėm, juk sveikatai kenkia. Žinau, sako, toks jau aš.
Daug kas turbūt yra girdėjęs apie juodų automobilių draudimą šalyje. Kalbama, kad šios spalvos prezidentas nemėgsta. Kalbama, kad ši spalva oficialiai uždrausta nebuvo, tiesiog visuomenė supratingai sureagavo į prezidento poziciją ir pati atsisakė juodos spalvos automobilių. Gidas paklaustas apie tai, nusijuokė ir pasakė, kad tai vėl gi eilinės pasalos apie jų šalį. Anot jo, balta spalva turkmėnams yra gėrio ir sėkmės spalva, plius ji labai praktiška, nes nesipurvina. Būtent dėl to dauguma automobilių šalyje yra balti. Anot jo, juodų irgi yra, tiesiog dabar nesimato, bet būtinai juos pamatysime. Nepamatėme. Per trumpai buvome šalyje, greičiausiai.
Mūsų gidas buvo gan šaunus, laisvai bendraujantis, nekompleksuotas ir nedrebėjo išgirdęs nepatogius klausimus. Jautėsi su mumis laisvai ir nevengdavo parodyti, kad nėra nei per daug jautrus, nei paklusnus šalyje esantiems tiek oficialiems draudimams, tiek religiniams įsitikinimams.
Ir beje, žmonės kalba, kad turkmėnai visus prezidento draudimus ir šiaip kiekvieną mintį sutinka griausmingais plojimais atsistojus.
Lėktuvui leidžiantis Ašchabade naktį, miesto vaizdas pro iliuminatorių yra įspūdingas. Pagal šviesų daugiaspalviškumą atrodo, kad šis miestas yra neišsenkančių linksmybių vieta. Važiuojant miestu į viešbutį, vaizdas lieka toks pats gražus, tačiau dėl linksmybių jau pradedi abejoti, nes spalvų gamoje nesimato linksmybių dalyvių.
Ašchabado oro uostas yra įspūdingas. Man jis buvo kol kas įspūdingiausias iš visų kiek esu matęs, o matęs esu daug. Gražus, auksu nulietas ir išlaižytas taip, kad nesimato nė dulkelės. Yra pastatyti modernūs automatai, kurie nuskenuoja atvykusiųjų pasus, pirštų antspaudus bei akis ir tik tada leidžia prieiti prie pasieniečio kiosko, kuris visą informaciją apie jus jau turi. Atrodė, kad patekome į modernią futuristinę ateities valstybę.
Tiesa, iki tol reikia kiek pavargti, nes išlipus iš lėktuvo dauguma keleivių metasi prie vizą išduodančių pareigūnų langelių. Kaip jau minėjau anksčiau, dabar skrendant į šalį užtenka turėti iškvietimo laišką, o vizą jau galima atsiimti atskridus. Vizos gavimo procesas užtrunka, nes atstovėjus ilgą eilę ir palikus pasą pareigūnui reikia mestis į kitą langelį ir jame susimokėti 99 JAV dolerius. Mokėti reikia grynaisiais JAV doleriais – turėkite šių pinigų. Tada grįžtama prie vizų langelių ir atsiimamas pasas su įklijuota viza. Mums ši procedūra užtruko beveik dvi valandas ir buvo išskirtinai varginanti, nes ketvirtą ryto atskridus, iki šešių dar reikėjo tvarkytis reikalus oro uoste.
Pačiame oro uoste nustebino ne tik jau minėta švara, bet ir tyla, tvarka, ramybė bei tuštuma. Čia nebuvo jokių taksistų, jokio chaoso, jokio nereikalingo šurmulio, lakstymo ar rėkimo. Čia nebuvo nieko, tik vienišas ramiai stovintis mūsų akiniuotas gidas, laikantis lentelę su užrašyta mano mamos amerikietiška pavarde. Jis ramiai mus pakvietė sėstis į mikroautobusą ir važiuoti dar pamiegoti, nes jau švito. Tiesa, prieš tai paklausė, kokia kalba mums patogiau bendrauti ir pareiškė, kad jis žino Žalgirį ir Sabonį taip eilinį kartą patvirtindamas, kas yra geriausi mūsų šalies ambasadoriai posovietinėje erdvėje.
Oro uoste apėmusi tuštuma tęsėsi ir toliau. Vykstant į viešbutį važiavome per gražų, bet visiškai tuščią miestą. Tąkart tai nurašiau labai ankstyvam sekmadienio rytui ir per daug dėmesio nekreipiau.
Netrukus atsidūrėme gigantiškame, tačiau visiškai tuščiame viešbutyje. Atrodė, kad mūsų aukšte, kuriame koridoriai buvo nesibaigiantys mes esame vieninteliai svečiai. Ir taip buvo ne tik atvykus paryčiais, bet ir ryto, ir dienos, ir kitos dienos metu.
Niekas nesikeitė ir vėliau. Kitos dienos popietę išvažiavus į Ašchabado gatves, važinėjomės po naują, baltą (nes turkmėnams balta spalva yra mėgstamiausia), didelių ir puikios kokybės gatvių, tačiau visiškai tuščią miestą. Čia nebuvo nei kitų automobilių, nei praeivių. Prisiminiau tuščią, be automobilių Šiaurės Korėjos sostinę Pchenjaną, tačiau jo gatvėmis bent jau slankiojo tylūs, pilki, išsigandę, tačiau gyvi žmonės. O čia – nieko. „Kurgi žmonės“, - klausiu gido, - „Kurgi automobiliai?“.
„Taigi sekmadienis, taigi lyja, ko tiems žmonėms čia slankioti“ – gavau atsakymą. Lietus greitai baigėsi, kita diena buvo pirmadienis, tačiau žmonių nepadaugėjo. Ir ne tik jų. Nesimatė tame naujame mieste nei parduotuvių, nei barų, nei bet kokių traukos centrų, kurie trauktų žmones. Tik didžiuliai, švarūs, balti, be gyvybės namai, šaligatviai ir paminklai.
„Žinai ką, viskas čia gražu ir puiku,“ - sakom gidui, - „Bet mūsų akiai kažkaip neįprasta, kažkaip svetima, vežk gal tu mus į sovietinį Ašchabadą, juk toks yra išlikęs, nepaisant kokį futuristinį miestą čia pasistatėte, gal bent ten pasijusime kaip namuose“.
Turkmėnistane turistai nėra taip smaugiami kaip Šiaurės Korėjoje, o keliavimo po šalį maršrutas nėra toks detalus ir be galimybės nukrypti. Todėl gidas, kiek pamykęs nuvežė mus pažiūrėti sovietinio Ašchabado. Ar ten pasijutome kaip bet kurio Lietuvos miesto sovietinės statybos rajone? Ar amžinai degančiame Darvazos dujų pragare vadinamame „Pragaro vartais“ išsikepėme kebabą? Skaitykite kitoje dalyje.
