Vienas Europos integracijos tėvų-įkūrėjų, tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas, kalbėdamas apie Europos integracijos užuomazgas teigė, kad „susitarimas negali ir neturi likti tik techniniu ir ekonominiu reikalu, šiam sumanymui reikia sielos, sąmonės, kuri suvoktų savo istorinę giminystę, dabarties ir ateities įsipareigojimus“.
Europos Bendrijos architektai labai aiškiai suvokė, jog viršvalstybinė politinė bendruomenė gali būti demokratiška tik tuo atveju, jeigu remsis krikščioniškąja tradicija, jos siūloma vertybių hierarchija, kolektyvinės tapatybės saitais ir bendruomeniškumo ryšiais;
Deja, nuo tėvų-įkūrėjų perspėjimų buvo nutolta pradėjus bandyti kurti post-nacionalinę Europą ir taip keisti nacionalinių valstybių sistemą. Šie bandymai susilpnino atstovaujamąją demokratiją Europoje – juk nacionalinių valstybių sistema yra ne tik savarankiškų politinių ir kultūrinių bendruomenių, bet ir atstovaujamosios demokratijos lopšys. ES institucijose dominuojanti ideologinė linija taip pat siekia sukurti post-krikščionišką Europą, o tai meta iššūkį ir ES tėvų-įkūrėjų numatytam Europos vienijimosi pagrindui.
Šiandien modeliuodami Europos ateities scenarijus ir kalbėdami apie skirtingas ES vizijas
turime galvoti ne tik apie fiskalinės drausmės reguliavimo mechanizmų funkcionavimą, bankų sąjungos privalumus ar trūkumus, bet svarbiausia – apie idėjų, kolektyvinių saitų, bendros tapatybės ir tradicijų vaidmenį Europos Sąjungos gyvenime. Vien „ekonomizuodami“ Europą pakertame jos šaknis ir pamatus.
Šiandieninė Lietuvos visuomenė stebi ir suvokia europinę civilizaciją tarsi skaitydama knygą ar žiurėdama filmą... nuo vidurio. Nes Europos, jos šaknų ir ištakų bei šiandienos kontinentui tenkančių iššūkių negalima suvokti nežinant krikščionybės istorijos, jos kultūrinio, filosofinio palikimo. Taigi, šia prasme mes esame europinės civilizacijos beraščiai.
2017 m. duomenimis, Lietuvoje 8 iš 10 priskiria save krikščioniškoms tradicinėms bendrijoms, bet tik 10 proc. lietuvių dalyvauja bažnytiniame gyvenime (išimtis Vilniaus kraštas, kur pamaldas lanko daugiau nei 30 proc. gyventojų taip „smarkiai“ patempdami visos Lietuvos statistiką).
Įvairių Vakarų valstybių̨ surinkti statistiniai duomenys šokiruoja: šių metų kovo 27 d. Vokietijos dienraštis „Die Welt“ informavo, jog pernai šalyje užregistruoti 1063 „antikrikščioniški išpuoliai“, 2017 m. jų būta 1038. Remiantis Prancūzijos Vidaus reikalų ministerijos duomenimis: 2017 m. iš viso būta 978 įvairaus pobūdžio išpuolių prieš kulto vietas – 878 iš jų buvo nukreipti prieš krikščioniškus objektus.
Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministerijos užsakyto globalaus tyrimo apie tikinčiųjų padėtį pasaulyje duomenimis, krikščionių padėtis yra blogiausia iš visų religinių grupių: 245 mln. krikščionių yra persekiojami dėl savo tikėjimo – išpuolių prieš krikščionis atvejų per 2018 metus padaugėjo net 30-čia milijonų.
Anot tyrimo, persekiojimai yra vykdomi net 50-yje pasaulio valstybių – daugiausia Vidurio Rytų valstybėse, kai kuriuose Indonezijos ir Afrikos valstybėse, Indijoje ir Kinijoje. Pasak tyrimo išvadų rengėjų, kai kuriuose regionuose vykdomas krikščionių persekiojimas prilygsta Jungtinių Tautų įtvirtintam tarptautiniam genocido sąvokos apibrėžimui.
Dėl šios informacijos kreipėmės į ministrą Liną Linkevičių ragindami jį artimiausioje ES Užsienio reikalų taryboje inicijuoti debatus dėl galimo ES veiksmų plano krikščionims apginti, siejant tai su prekybinių sutarčių sudarytų su trečiosiomis šalimis vykdymu.
Pasaulyje ir Europoje augantis nepakantumas krikščionybei, Lietuvai ir visai Vakarų valstybių bendruomenei kelia nepatogų, bet egzistencinės ir civilizacinės reikšmės klausimą – kodėl prieš persekiojimus ir sisteminį naikinimą tikėjimo pagrindu yra užmerkiamos akys?
Nepakankamas dėmesys religinės laisvės užtikrinimui yra viena didžiausių grėsmių nusistovėjusiai globaliai tvarkai ir rimtas perspėjimo signalas Vakarų bendruomenei apie priespaudos ir smurto įsigalėjimą pasaulyje. Tendencingai blogėjanti tikinčiųjų padėtis verčia aukščiausiu lygmeniu apsvarstyti krikščionių teisių ir tikėjimo laisvės pažeidimų problemą Europos ir pasaulio mastu.
Kita vertus, ir tarp Europos politikų pastebimas priešiškumas religijai – tai dažnai persikelia į valstybines ir europines institucijas. Dažniausiai šis priešiškumas yra pridengiamas po tikslu sukurti visiems priimtiną ir vertybiškai neutralią viešąją erdvę – vien ko verti bandymai iš viešų vietų pašalinti kryžius atskirose ES valstybėse narėse.
Tokie ir gausybė panašių atvejų verčia konstatuoti, kad Europos politikų priimamų sprendimų turinys sparčiai tolsta nuo ES pagrindą sukūrusio tikėjimo nuostatų. Vadinamieji liberalūs, tolerantiškumo ar dialogo pagrindu priimami sprendimai neretai reiškia europinės tapatybės išsižadėjimą. Demoralizavę politiką – atriboję ją nuo bet kokių moralinių kriterijų ir reikalavimų, šiandien mes stebime to „moralinio neutralumo“ politikos padarinius kriminalinių naujienų skiltyse.
Tai, kad ES diskutuojama apie bendras ES vertybes, bendrą užsienio ir saugumo politiką – gerai. Tačiau tai, kad jokių diskusijų dėl ES bendrų dvasinių vertybių nėra ir jos dar neprasidėjo, yra pavojinga. Peršasi paprastas paaiškinimas, kad dvasinės vertybės nėra vienodai pripažįstamos ir vienodai priimtinos ES valstybėse. Todėl esu įsitikinęs, kad atkuriant Europos dvasines vertybes reikalingas politikų, pripažįstančių krikščioniškąsias vertybes, bendras suvienytas darbas.
Siekdama išsaugoti ES ir pasirinkti teisingą siūlomą strategiją užkirsti kelią tolesniam euroskepticizmo priežasčių plitimui, Lietuva turėtų suprasti ir gebėti aiškiai įvardyti problemas, dėl kurių kyla pavojus Bendrijos ateičiai.
Lietuva suvokia krikščionišką civilizaciją kaip vieningos Europos ir europietiškos tapatybės pagrindą, o jos padiktuotos elgesio normos turi būti privalomos ir į Europą atvykstantiems kitų civilizacijų atstovams. Europa nėra įsipareigojusi pasirūpinti visu pasauliu ir turi būti svetinga tik tiems, kurie įsipareigoja gerbti europietiškas normas ir taisykles, prisideda prie ES valstybių gerovės kūrimo. Ši nuostata turėtų tapti europinės darbotvarkės dalimi.
Šiandieninės bendros Europos tapatybės paieškos apsiriboja vartotojiškų laisvių, individualizmo ar ES kaip keturių laisvių ir taikos Europoje simbolio aspektais. Ir tai iš esmės neturi nieko bendra nei su nacionalinėms valstybėms palankia tautų Europos idėja, nei su Europos bendrijos tėvų-įkūrėjų puoselėta jos krikščioniškąja vizija.
Tik vertybiškai susitelkusi, turinti aiškius moralinius orientyrus, o ne pseudotapatybiniais lozungais susaistyta ES gali tapti realia atsvara Rusijos propaguojamai antieuropietiškai „rusiškojo pasaulio“ pasaulėžiūrai. Sėkmingos bendros kovos dėl kryžiaus Italijos mokyklose pavyzdys liudija, kad surėmus pečius su bendraminčiais, galima grįžti prie krikščioniškosios Europos kūrimo.