Jurijaus Veklenko dienoraštis iš Tel Avivo: kvėpuoju ir gyvenu tik „Eurovizija“

Nors tikrai ilgai ir tikslingai ėjau šio tikslo link, kartais vis dar pačiam sunku patikėti, jog galimybė atstovauti Lietuvai šiemet atiteko man. Nenumaldomai artėjant antrajam pusfinaliui, kuriame ir pasirodysiu, o ir pačiam konkursui, galvoje skamba ne tik „Run with the Lions“, bet ir atsakomybė, kuri teko laimėjus nacionalinę atranką.

Dabar išgyvenu pašėlusį nuotykį, apie kurį visos savo eurovizinės kelionės metu pasakoju ir jums savo dienoraštyje. Dienos, atrodo, tiesiog tirpsta.

Neseniai lankėmės vietiniame turgelyje, aplinkiniuose miestuose, įspūdingame Tel Avivo paplūdimyje... O kur dar visos repeticijos, dažnos treniruotės (juk scenoje reikalinga ir ištvermė, o kartu sportas yra ir viena didžiausių mano aistrų), susitikimai su žurnalistais ir fanais. Visada smagu pamatyti tuos, kurie tiki ir yra įkvėpti to pačio, kas įkvepia ir tave. Ir galvoje čia turiu muziką bei patį konkursą. Ar pastebite, jog įkvėpti, pakylėti ir priversti kitą jaustis geriau galime kiekvienas?

Jei atvirai, didelė dalis mano įkvėpimo yra palaikymas, kuris skrieja iš Lietuvos. Tai nuostabu, kiek pozityvo gali sukurti bendra idėja ir žmonės. Nuoširdžiai už tai dėkoju.

Dabar aš, kaip ir visas Tel Avivas, kvėpuoju ir gyvenu „Eurovizija“. Gyvenu pasiruošimu šiam konkursui ir tikrai nekantrauju, kada gi pagaliau galėsiu užlipti ant scenos ir sudainuoti dainą, kurią, tikiu, išgirs daugybė žmonių, o tie, kurie įsiklausys į žodžius ir atras jos prasmę savyje, galbūt taps laisvesni, laimingesni ar tiesiog susimąstys, jog viskas gyvenime iš tiesų priklauso tik nuo mūsų, o kartais mums tetrūksta drąsos. Taigi, tiesiog nebijokime bėgti su liūtais.