aA
Pasakojimai apie Vladimiro Romanovo keistumus sklido ne tik aplink krepšinio, bet ir futbolo aikštę. Jono Miklovo knygoje „Aš – stebuklas, Jūs nepastebėjote?“ pateikiamos ne tik nepamirštamos ir negirdėtos istorijos iš Kauno „Žalgirio“ užkulisių. Leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje skirta vieta ir futbolui bei V. Romanovo verslo reikalams Škotijoje. Kuriozinių situacijų netrūko ir ten.
Vladimiras Romanovas
© Sipapress / Scanpix

Ištrauka iš knygos „Aš – stebuklas, Jūs nepastebėjote?“

Nepaisant vis augusių skaičių banko sąskaitoje, V. Romanovas nesipuikavo pinigais. Iki pat 2007 metų jis gyveno paprastame bute Kaune, Trakų gatvėje, važinėjo solidžiu, bet ne prabangiu „Mercedes“ automobiliu, nepirko jachtų ar privačių lėktuvų.

„Jeigu turi truputį proto, neperki super mašinos, kai aplink ubagynas. O jeigu žmogus tuo dar giriasi, nežinau, kokio jis proto“, – jau vėliau, 2012 metų pabaigoje, laidai „Krepšinio pasaulyje“ kalbėjo V. Romanovas.

„Jis daug metų gyveno labai kukliai ir stengėsi nelipti ant bačkos, – apie savo buvusį darbdavį pasakojo Liutauras Varanavičius. – Tai buvo jo gyvenimo kredo. Kai atėjau pas jį dirbti, mokė, kad nereikia pirkti namų ir važinėti brangiomis mašinomis. Kita vertus, jis jautė, kad jam reikia nusipirkti meilę, kad jam reikia pirkti žmones Vilniuje.“

Sostinėje V. Romanovas, anot pažįstamų, nesijautė savas – pernelyg nebendravo nei su šalies verslo, nei su politikos elitu. Saugodamas privatumą, jis neatviraudavo ir žiniasklaidai.

Viskas pradėjo keistis, kai V. Romanovas žengė į futbolą. Lietuvoje jam priklausė „FBK Kauno“ klubas, daugkartinis šalies čempionas, kurio savininku verslininkas tapo dar sovietmečio pabaigoje.

Visgi kaip ir versle, V. Romanovui nesinorėjo žaisti tik savame kieme – jam norėjosi platesnės rinkos, aukštesnių ambicijų. Jis matė Romano Abramovičiaus pavyzdį, kuris 2003 metais įsigijo Londono „Chelsea“ klubą, ir futbolo gimtinė V. Romanovui atrodė kaip ambicingiausia vieta, kurioje galima įsigyti komandą. Čia vėl pasitarnavo L. Varanavičius, kuris nuo 2000 metų buvo Lietuvos futbolo federacijos vadovas.

L. Varanavičiaus keliai itin dažnai susikirsdavo su atstovais iš Škotijos – Lietuvoje rungtynes su vietos komandomis atrankinėse Europos taurių varžybose žaidė abi pagrindinės šios šalies komandos, Glazgo „Celtic“ ir „Rangers“, taip pat – ir Škotijos rinktinė. 2003 metais „FBK Kaunas“ Čempionų lygos atrankos varžybose žaidė su „Celtic“ ir V. Romanovas su L. Varanavičiumi pasiūlė šiai Škotijos ekipai bendradarbiauti, tampant jos partnere Lietuvoje.

Legendinis Škotijos klubas to mandagiai atsisakė. Vėliau tais pačiais metais V. Romanovas pabandė užmesti tinklus ant „Dunfermline Athletic“ komandos, kurioje tuo metu žaidė Andrius Skerla. Iš pradžių derybos vyko sklandžiai, tačiau galiausiai škotai prapuolė tarsi į vandenį ir V. Romanovui bei L. Varanavičiui teko atsitraukti.

Liutauras Varanavičius
Liutauras Varanavičius
© DELFI / Kiril Čachovskij

2004 metais L. Varanavičius Škotijos futbolo federacijos vadovui užsiminė apie V. Romanovo norą nusipirkti futbolo klubą ir papasakojo apie du nesėkmingus bandymus tai padaryti. Pašnekovas nustebino pareikšdamas, kad bent pusė jo šalies ekipų yra lengvai įgyjamos. Finansinė situacija klubuose nebuvo gera ir juos buvo galima perimti tiesiog padengiant skolas.

V. Romanovas ir L. Varanavičius atnaujino klubų medžioklę ir savo vizitą Škotijoje pradėjo nuo Dandi miesto. Vos tik atvykus, šis miestas V. Romanovui kaipmat patiko dėl jo istorinės reikšmės – čia buvo pastatytas „Discovery“ laivas, pirmasis nukeliavęs į Antarktidą 1902 metais. Tokie faktai jam buvo labai svarbūs.

Vienas Dandi miesto klubų, „FC Dundee“, jau buvo valdomas per administratorių, todėl lietuviai susitiko su kito, „Dundee United“, savininku. Po neilgų derybų šis sutiko parduoti dalį savo akcijų ir kartu su V. Romanovu valdyti komandą 50/50. Visgi „Dundee United“ taip ir netapo V. Romanovo turtu – susitarimas sugriuvo per akimirką. Arba per moteris.

V. Romanovas su L. Varanavičiumi nuėjo į vietinį barą, kad pažymėtų susitarimą išlenkdami bokalą alaus, tačiau greitai futbolo federacijos vadovas pastebėjo, kad jo kolegos nuotaika subjuro. Besidairydamas po barą, V. Romanovas pastebėjo tai, kas jam sukėlė didelių abejonių.

„Ten tiesiog buvo negražios moterys. Vladimiras pasakė, kad čia kažkas negerai su genų fondu ir reikia iš čia važiuoti“, – pasakojo L. Varanavičius.

Taip vyrai atsidūrė Edinburge. Seniausia šio miesto futbolo komanda, „Heart of Midlothian F.C.“, turėjo didelių finansinių problemų ir verslininkas su giliomis kišenėmis buvo šio klubo savininkų išsigelbėjimas.

Trečias kartas nemelavo: derybos tarp dviejų pusių buvo sėkmingos, moterys bare taip pat nekėlė problemų, ir V. Romanovas 2004 metų rugsėjį įsigijo 19,6 proc. akcijų. Per artimiausius metus jis vis didino akcijų dalį, kol jo rankose atsidūrė 82 proc. klubo.

V. Romanovas Škotijos šiaurėje buvo sutiktas kaip didvyris. „Tai – Heart of Mid-Lithuania“, – pervadindami komandą, 2005 metų pabaigoje antraštėse šaukė Škotijos laikraščiai. „Hearts“, kaip sutrumpintai vadinama Edinburgo ekipa, turi vieną ištikimiausių sirgalių armijų šalyje ir ta armija jautėsi dėkinga žmogui, kuris ne tik ištraukė klubą iš finansinės duobės, bet ir net nesvarstė iškelti jo iš „Tynecastle“ stadiono, nors tai buvo gana realu iki V. Romanovo atėjimo.

Knygos "Aš – stebuklas, Jūs nepastebėjote?“ viršelis
Knygos "Aš – stebuklas, Jūs nepastebėjote?“ viršelis

Škotijos futbolu V. Romanovas neapsiribojo – 2004 metų pabaigoje jis įsigijo dar vieną klubą, Minsko „MTZ-RIPO“. Ši komanda, kartu su „FBK Kaunas“ turėjo tapti tarpinėmis stotelėmis žaidėjams į Škotijos lygą, o iš šios – į dar pajėgesnes komandas. Bent toks buvo pirminis V. Romanovo planas.

„Hearts“ V. Romanovo erą pradėjo solidžiai. Naujai suformuota klubo valdyba, kurioje dirbo lietuviai L. Varanavičius ir Sergejus Fedotovas, klubo direktoriumi paskyrė Philą Andertoną, kuris ką tik buvo pasitraukęs iš panašių pareigų Škotijos regbio sąjungoje.

Naujasis direktorius išsirinko naują trenerį, George’ą Burley, ir „Hearts“ šovė į viršūnę – laimėjo pirmus aštuonis 2005-2006 m. sezono Škotijos lygos susitikimus, taip pakartodama komandos rekordą. Ir kai atrodė, kad negali būti geriau, V. Romanovas atleido trenerį G. Hurley, taip šokiruodamas ne tik „Hearts“ gerbėjus, bet ir visą Škotijos futbolo pasaulį.

„Fanai per rungtynes 6-7 kartus dėkodavo V. Romanovui, dainuodavo jo vardą, laikraščiuose būdavo po 20 straipsnių per dieną, šlovinančių V. Romanovo atėjimą į „Hearts“. Ir staiga pradėjo dainuoti ne vien apie V. Romanovą, bet ir apie trenerį, – pasakojo L. Varanavičius. – Tada Vladimiras pradėjo pykti, kodėl treneris dar nieko nepadaręs, o jau toks svarbus.

Prasidėjo ieškojimas, kaip prie jo prisikabinti. V. Romanovas kartojo, kad treneris labai nuvaro žaidėjus, todėl vėliau pradės pralaiminėti, neleidžia žaisti lietuviams ir taip toliau. Po dvylikos iš eilės pergalių (skaičiuojant ir taurės varžybas) buvo nuspręsta trenerį atleisti.“

Atleidimui reikėjo valdybos pritarimo, o tam ji nepritarė – „prieš“ balsavo netgi L. Varanavičius su S. Fedotovu. V. Romanovas abu juos pašalino ir į jų vietas paskyrė savo sūnų bei sesers dukrą, o treneris buvo atleistas. Šis veiksmas iliustravo V. Romanovo pasaulėžiūrą versle ir sporte – aplink jį turėjo būti tik pritariantys ir galva linkčiojantys žmonės.

Knygą apie 2008-2013 m. Kauno „Žalgirį“ ir nenuspėjamą jo vadovą V. Romanovą surasite Lietuvos knygynuose ir Knygos.lt.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.