aA
Per pusvalandį, vėlyvą šeštadienio vakarą, spėjo daug kas įvykti. Į mano feisbuko anketą pradėjo plaukti keiksmai.
Fausta Marija Leščiauskaitė
© DELFI / Andrius Ufartas

Pasirodė, kad tai – mažametis iš Vilniaus. Net rasti, kokioje mokykloje jis mokosi, kurioje klasėje, nebuvo sunku. Pradėjus tėvų paieškas ir susisiekus su jais, išaiškėjo, kad vaiko nuotraukos naudojamas be jo ir tėvų sutikimo, tiesiog pasilinksminimo, o gal patyčių tikslais. Nuojauta kužda, kad tai – tos pačios mokyklos mokiniai, o kaip ten iš tikrųjų – jau aiškinsis kiti. Taigi, pasirodė, kad mama pagaliau kreipsis į policiją, nes jau senokai visos tos linksmybės vyksta. Galop – dar viena keiksmų lavina iš netikrų anketų, o tada – anketų trynimas ir vaikiškas pėdų mėtymas, supratus, kad aš nejuokauju. Policija, tėvai – viskas rimta. Vaikai krovė į kelnes taip, kaip dar nesenais kūdikystės laikais.

Tai niekuo neišsiskirianti situacija. Vaikų ir paauglių saviraiška internete, pradedant žaidimais, kurie baigiasi mirtimis, pedofilų vilionėmis, baigiant snarglių-erelių pasirodymais, menka naujiena. Apie visus tuos atvejus jau skaitėte portaluose, o vieną erelio tipažo personažą, nepilnametį dviračių mėgėją, kuris pasitelkęs fantaziją aiškino, kaip nuo asfalto nepakelsime veido, pasiuntėme į policiją, kur šis sūrias ašaras braukė. Didelis bernas atrodė, kol policijoje atsidurti neteko. O tada jau žinot tą dainelę.

Ir gaila tėvų, ir negaila. Gaila, nes šiandien tikrai sunku susekti, ką tas pyplys veikia. Tai reikalauja pastangų. Tiesa, vienas taksi vairuotojas dar neseniai pasakojo, kad gali stebėti viską: kur vaikas naršo (ir leisti arba užblokuoti svetainę), kur eina, net klausytis, ką jis šneka. Sakė, vaikas žino, kad jo gali būti klausomasi, o tėtis kartais nesibodi to ir padaryti. Pasiklauso, kokius reikalus sūnus su klasiokais prie kebabų kiosko tvarko. Sako, kol kas juokinga, linkiu, kad taip ir liktų. Tačiau tai – labai jau kraštutinis sprendimas. Nežinau, ar norėčiau taip neturėti privatumo, tuo pačiu – nežinau, ar norėčiau, kad mano vaikas taip visiškai jo neturėtų.

Tačiau pavyzdžiui feisbukas reikalauja, kad socialinio tinklo naudotojui būtų bent keturiolika metų. Negi tėvai nežino? Tai gal turėtų susidomėti, užuot patys jiems kūrę anketas ir dėlioję širdutes ant nuotraukų. Prieš penkiolika metų, kai internetas dar buvo palyginus reta naujiena lietuviškuose namuose, tėvai galėjo sau leisti tą žioplumą ir nesusigaudymą. Šiandien Lietuva – viena pirmaujančių šalių interneto greityje. Mes esame technologiškai pažengę taip stipriai, kad dangstytis internetų neišmanymu nebėra gera priedanga. Tavo pareiga yra suprasti, ką tas vaikas daro, arba neleisti jam daryti to, ko pats nesupranti. Kitaip gali nesuprasti, kaip vaikas iš tamsiojo interneto (dark web) pradės siųstis narkotikus. Žinau tokių istorijų, ne taip jos ir toli, tik jūs nežinote, kas vyksta už kaimyninių durų. Taisyklių visokių yra – būna ir kvailų taisyklių. Bet galva ant jūsų pečių tam ir duota – kad įvertintumėte. Ir nežinau, kodėl kažkam galėjo pasirodyti, kad ši taisyklė – šiaip sau.

„Iš kur aš galiu žinoti, ką tas vaikas ten veikia“, geriausiu atveju rodo visišką neatsakomybę, blogiausiu – kad „davė dantis, duos ir duonos“ – visiškai nepasiteisino ir pasirodė, kad tėvystė yra kur kas sudėtingesnis, ne kiekvienam įkandamas dalykas. O tėvystė ir yra sudėtinga, net jei vaikas gali užaugti neauginamas. Užauginti piktžolę daug igūdžių tikrai nereikia, pažiūrėkit, kaip gerai auga pienės ir balandos asocialių kaimynų patvoriuose. Ir šunys numyža, ir praeiviai nutrypia, ir oro sąlygos nebučiuoja. Sodas pats savaime šitaip nepražysta.

Ne tik tėvai – visi mes atsakingi. Dažniausiai už pakarpos pačiupti visų tipų internetinius nepilnamečius parazituotojus nėra taip sunku. Jie tik patys sau labai protingi, o šiaip – labai nuspėjami ir daug žingsnių į priekį neapskaičiuojantys. Rasti aptartojo vaiko mamą man užėmė penkias minutes ir gali būti, kad tai yra siūlo galas problemai spręsti. Kartais tai – kvaila vaikiška klaida, bet kartais – dideli, negražūs reikalai, spaudžiantys vaiko širdį. Taip ne tik parazitą galima pričiupti: galima išgelbėti vaiką. Nežinia, kaip atskirti atvejį, kuris nepaliks didesnių pėdsakų, nuo lemtingo, bet čia kaip su savižudybe – kiekvieną kartą pajutęs įtarimą tikrini.

Žinoma, jūs rasite mamų, kurios nei kiek neapsidžiaugs jūsų laišku. Bet tai jūsų pareiga. Lygiai kaip jūsų pareiga – blogai gatvėje pasijutusiam žmogui iškviesti greitąją, kaip išgirdus, kad kaimynai muša vaiką – kreiptis į policiją ar vaikų teises, taip jūsų pareiga pamačius įtartiną vaiko elgesį socialiniuose tinkluose bent jau pabandyti surasti jo tėvus. Ne tik apie vaikus reikia pranešti: apie parduodamas nelegalias prekes ir viską, kas kažkam gali sukelti pavojų. Tai yra pareiga. Mano ir jūsų.

Sėkmės jums, tėvai, interneto džiunglėse. Jei bent vieną įkvėpiau patikrinti, kuo jūsų vaikas užsiima internete, jaučiuosi laiminga. Sėkmės jums, pilietiški interneto ir gatvių gyventojai. Jūsų dėka mums saugiau. Jūsų dėka gelbstimos net ir gyvybės.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.