Kad būtų lengviau suprasti kontekstą, parašysiu trumpai apie save. Esu gražios šeimos mama. Žmona patrauklaus, gerai uždirbančio vyro. Dirbu mėgstamą aukštos kvalifikacijos darbą ir džiaugiuosi pripažinimu ir pasiekimais profesiniame gyvenime. Du gražūs vaikai jau ant namų durų slenksčio, su vyru greitai švęsime dvidešimties metų santuokos sukaktuves. Viskas, žiūrint iš šono, labai puiku, tačiau...
Po neseniai DELFI pasirodžiusios nuomonės apie vyrus ir moteris, apie tai, kad moterims geriau nešniukštinėti po vyrų asmeninius telefonus, manyje prabudo kažkur giliai kirbėjusi bloga moteriška nuojauta. Aš niekada nieko netikrinau. Teisybę pasakius, man tai visada atrodė labai žema. Visada buvau įsitikinusi, kad jeigu nėra tarpusavio pasitikėjimo, tai ant ko tada stovi dviejų žmonių santykiai? Ant kokio pagrindo? Bet štai vieną vakarą prisijungiau prie savo mylimo vyro kompiuterio (kaip tai padariau, jau atskira tema) ir patikrinau vyro el. pašto dėžutę. Ne, tikrai nenoriu vaidinti aukos ir dar vienos nuskriaustos moters, rautis plaukus ir verkti į pagalvę, bet taip, aš radau tai, ko ieškojau. Ar nustebau? Ne. Tai greičiau buvo kaip suvokimas, kad, matyt, stebuklų nebūna. Nebūna, kol tylime ir vienas su kitu nešnekame. Tą akimirką aš tiesiog suvokiau, kad aš viena išlaikiau ištikimybės egzaminą ir savo gražiausiais jaunystės metais atsispyriau visoms buvusioms galimybėms paminti vienas kitam duotą priesaiką ir kai vaikai buvo maži, mano mylimas vyras, prisidengdamas neakivaizdiniu mokslu ir dažnomis komandiruotėmis, smaginosi audringuose vakarėliuose Lietuvoje.
Nemanau, kad moterys labai skiriasi nuo vyrų seksualine prasme. Moterys lygiai taip pat nori kažko naujo, nori adrenalino, nuotykių, o, tiksliau pasakius, nori potyrių su kitais vyrais. Esu įsitikinusi, kad daugelio moterų fantazijos tikrai pranoksta pornografinių filmų siužetus. Ir visokie psichologų ir seksologų pamokymai apie sekso žaisliukus ar eksperimentus monogaminiuose santykiuose negali duoti ilgalaikių norimų rezultatų. Čia tiesiog kažkas panašaus į siūlymą valgyti tuos pačius barščius vis iš kitokios lėkštės, atsistojus, atsiklaupus, keturiom ar dar kitaip. Tai tas pats žmogus ir tuo viskas pasakyta. Pažįstamas, nuspėjamas ir seksualine prasme neįdomus. Bet pagaliau pradėkime apie tai kalbėti, pasakykime vienas kitam, kad taip, mes norime sekso su kitais partneriais, mūsų kūnas nori patenkinti savo gyvuliškus instinktus, bet aš nedarysiu to dėl tavęs, nes aš dovanoju tau savo gyvenimą, savo visus nepatirtus nuotykius.
Nedarysiu to, nes kažkada stovėjome prie altoriaus ir vienas kitam pasižadėjome, davėme priesaiką neįskaudinti vienas kito, kai užklups buitis, problemos ir rutina. Aš nesuklupusiu, nes man moralė yra aukščiau už vienkartinius pašėliojimus ir sąžinės pagirias. Aš būsiu tau ištikima, nes nenoriu skaudinti ir nenoriu būti įskaudinta. Aš pasitenkinsiu ne tokiu aistringu ir beprotišku seksu, bet mėgausiuosi vedybiniu guoliu, nes tikiu, kad intymumas tarp ilgamečių porų yra kūrenamas visai kitais dalykais: bendrais interesais, bendra patirtimi, pasitenkinimu, kad kartu įveikti sunkumai. Tas intymumas kitoks, be tokių gilių atodūsių, bet jis daug daugiau duodantis dvasiškai ir nepalyginamai gilesnis negu slapčiomis atliktas greitukas.
Kaip svajoju senatvėje padėti galvą ant savo žmogaus peties ir jam pasakyti, kad buvau jam ištikima siela ir kūnu. Kūnu, kurį suvaldžiau pašėlusios jaunystės metais. Pradėkime apie tai kalbėtis, gal bus mažiau subyrėjusių santuokų, nelaimingų vaikų ir daugiau ramybės mūsų šeimose. Prieš einant prie altoriaus ir leidžiant baltus balandžius, pasakykime vienas kitam, kad išblėsusi aistra neišvengiama ir paklauskime vienas kito ar išblėsus aistroms sutramdysime savo kūnų troškimą atsiduoti kitiems. O jeigu ne, koks musu susitarimas? Ištikimybė pati gražiausia ir brangiausia dovana, kurią tik nedaugelis moka iš širdies dovanoti. Aš nežinau, gal kitos poros randa savo sprendimą, bet manau, kad slapstymasis vienas nuo kito, apsimetinėjimas, kad skauda galvą ar slapti pasimatymai nėra gera išeitis.
Būkime stiprūs apie tai kalbėti, tai nėra lengva, bet tik taip galima vienas kitam atleisti ir kurti naują pradžią, jeigu nepavyko...