Žinoma, buhalteriai ne visuomet fiksuoja tokį darbo laiką, tačiau būtina žinoti, koks darbo laikas laikytinas viršvalandiniu, kaip jis apskaitomas ir apmokamas, nes Valstybinė darbo inspekcija į tai kreipia ypatingą dėmesį. Štai kodėl šioje publikacijoje pamėginsime trumpai apžvelgti esminius reikalavimus, susijusius su viršvalandiniu darbu.
Pradėkime nuo to, kad Darbo kodekso (DK) 112 str. 1 d. nustatyta, kad darbo sutartyje darbdavys ir darbuotojas turi nustatyti darbo laiko normą, t. y. laiko trukmę, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį, neskaitant papildomo darbo ir viršvalandžių. DK 113 str. nustato, kad taikoma dar viena sąvoka – darbo laiko režimas.
Darbo laiko režimas – darbo laiko normos paskirstymas per darbo dieną (pamainą), savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių. Jeigu kalbame apie darbo sutarties pagrindu dirbančius buhalterius, įprasta, kad jiems taikomas nekintančios darbo dienos režimas, kuomet darbo dienos trukmė ir darbo dienų skaičius per savaitę nekinta. Kitaip tariant, įprasta, jeigu darbuotojas dirba „pilnu etatu", jis dirba kiekvieną dieną po 8 val., penkias darbo dienas per savaitę. Tokiu atveju jų darbo laiko norma – 40 val. per savaitę.
Bendraujant su buhalteriais, ne kartą teko išgirsti tokią nuomonę: jeigu darbdavys nustato atitinkamą darbo laiko normą, tai, atsižvelgiant į DK 112 str. 1 d. pateiktą apibrėžimą, kad darbo laiko norma – tai laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį, galima manyti, kad įprastą 40 val. darbo laiką per savaitę galima skaidyti įvairiai.
Pavyzdžiui, vieną dieną dirbama 10 val., kitą – 6 valandas. Svarbu, kad per savaitę nesusidarytų daugiau nei 40 darbo valandų. Tokiu atveju įvykdoma nuostata, kad darbuotojas vidutiniškai per savaitę dirba sutartą darbo laiko normą. Tuomet nebus jokių viršvalandžių.
Vis dėlto tai nėra teisinga nuomonė. Šiuo atveju reikia įvertinti ir DK 113 str. 3 dalies nuostatą: jeigu nenustatyta kitaip, laikoma, kad darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį vienos savaitės laikotarpį, kai dirbama penkias dienas per savaitę, o kiekvienos savaitės darbo dienomis valandų skaičius yra vienodas.
Taigi, jeigu kitaip nenumatyta darbo sutartyje (o jeigu darbo sutartyje numatyta kitaip, bus taikomas kitas darbo laiko režimas – suminė darbo laiko apskaita, lankstus darbo grafikas, individualus darbo laiko režimas ar pan.), darbuotojas kiekvieną darbo dieną turi dirbti vienodą valandų skaičių.
Aptardamas atvejus, kuomet darbdavys turi teisę pavesti darbuotojui dirbti viršvalandžius, DK nurodo, jog darbdavys viršvalandinius darbus gali nurodyti dirbti tik su darbuotojo sutikimu, išskyrus tokius išimtinius atvejus, kai:
1) dirbami visuomenei būtini nenumatyti darbai ar siekiama užkirsti kelią nelaimėms, pavojams, avarijoms ar gaivalinėms nelaimėms ar likviduoti jų skubiai šalintinas pasekmes;
2) būtina užbaigti darbą ar pašalinti gedimą, dėl kurio didelis darbuotojų skaičius turėtų nutraukti darbą ar sugestų medžiagos, produktai ar įrenginiai;
3) tai numatyta kolektyvinėje sutartyje.
Įvertinus tai, galima apibendrinti: jeigu įmonėje nesusiklostė minimi išimtiniai atvejai, dirbti viršvalandžius darbdavys darbuotojui gali pavesti tik gavęs pastarojo sutikimą. Jeigu tokio sutikimo darbuotojas nepateikia, pavesti dirbti viršvalandžius darbdavys neturi teisės. Šiuo atveju nereikšminga, kaip darbuotojas duoda sutikimą dirbti viršvalandžius (žodžiu ar raštu), nes jeigu darbuotojas dirba viršvalandžius, laikytina, kad jis sutiko dirbti pasibaigus darbo dienos laiko trukmei.
Nepaisant darbuotojo sutikimo dirbti viršvalandinį darbą, DK įvardyti tam tikri apribojimai, susiję su viršvalandinio darbo trukmės ribojimu, – taip siekiama apsaugoti darbuotoją nuo galimo išsekimo ar pervargimo, dirbant nepagrįstai daug. Taigi, DK 119 str. 3 d. nustatyta, kad per septynių paeiliui einančių kalendorinių dienų laikotarpį negali būti dirbama ilgiau kaip aštuonias valandas viršvalandžių, nebent darbuotojas savo sutikimą dirbti iki dvylikos valandų viršvalandžių per savaitę pareikštų raštu.
Vis dėlto net ir tokiais atvejais negali būti pažeista maksimali vidutinė keturiasdešimt aštuonių valandų darbo laiko trukmė per savaitę ir negalima dirbti daugiau kaip šešias dienas per septynias paeiliui einančias dienas. Taikomas dar vienas apribojimas: maksimali viršvalandžių trukmė per metus – vienas šimtas aštuoniasdešimt valandų. Tik esant sudarytai kolektyvinei sutarčiai, joje gali būti susitarta dėl ilgesnės viršvalandžių trukmės.
Mokėjimas už viršvalandinį darbą
Darbo kodeksas neatsitiktinai ypatingą dėmesį skiria viršvalandiniams darbams ir neatsitiktinai reikalauja, kad faktiškai dirbti viršvalandžiai būtų atspindėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Tai siejama su tuo, kad už viršvalandinį darbą, atliekamą viršijus sutartą darbo laiko normą, mokama padidintu tarifu.
DK 144 str. 4 d. nustatyta, kad „už viršvalandinį darbą mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis. Už viršvalandinį darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, ar viršvalandinį darbą naktį mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, o už viršvalandinį darbą švenčių dieną – ne mažesnis kaip du su puse darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis".
Be to, žinotina, kad darbuotojo prašymu viršvalandinio darbo laikas, padaugintas iš atitinkamo dydžio (1,5 ar 2 arba 2,5, atsižvelgiant į tai, kuriomis dienomis viršvalandžiai buvo dirbami), gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko.
Beje, kalbant apie buhalterių viršvalandžių apmokėjimą, gali būti taikoma išimtis: jeigu buhalteris įmonėje yra prilygintas vadovaujančiam darbuotojui (plačiau tai aptarta DK 101 str. 3 ir 4 dalyse), už viršvalandinį darbą jam būtų mokama kaip už darbą įprastu darbo laiko režimu, tačiau net ir tokiu atveju jo viršvalandinio darbo apskaita privalo būti tvarkoma. Beje, tokių vadovaujančių darbuotojų skaičius įmonėje negali sudaryti daugiau negu 20 proc. darbdavio darbuotojų vidutinio skaičiaus.
Pabaigai galima priminti štai ką: vykdant DK 148 str. reikalavimą ir darbuotojui ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu pateikiant informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas, taip pat apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai privalo būti nurodoma ir viršvalandinių darbų trukmė.
Taigi, darbuotojo dirbtas viršvalandinis laikas privalo būti atspindėtas ne tik darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, bet ir darbuotojui kiekvieną mėnesį išduodamame „atsiskaitymo lapelyje".
