Tačiau kvepalai dažniausiai kainuoja brangiai, nes taip veikia jų pardavimas: likę pinigai yra flakonas, pakavimas, parduotuvės komisiniai (iš kažko juk reikia mokėti už visas tas patalpas ir pardavėjas ir maišelius), ir, žinoma, reklama. Kvepalų jūroje būti pastebėtam reikia nesveikų pinigų, paprasčiausiai perrėkti konkurentus – televizijoje, reklamos skyduose, žurnaluose. Visur.
Kadangi didžioji dalis pirkėjų absoliučiai nenusimano kvapuose ir nežino, nei ko nori, nei ko ieško, jiems sukalamos į jų galvas instrukcijos, ko jie turi norėti, nes ant pakuotės yra aktorė arba krepšininkas, kuriems sumokama pinigų, dar ir papildomai paleidžiami į darbą influenceriai, kuriems irgi sumokama pinigų, ir štai turim kosminę kainą. Pasipurški, ir tarytum nusiperki trumpalaikę svajonę: gali būti kaip olimpinis čempionas, Holivudo žvaigždė arba Andrius Užkalnis nors minutei. Kas to gali nenorėti?
Bet būna nebrangių kvepalų, kurie sukurti taip pat rūpestingai, kaip ir brangieji, iš tokių pat puikių medžiagų, ir taip pat svaigina or kelia asociacijas – bet jų nereklamuoja, ir todėl susitaupo didžiulės išlaidos. Juos platina vaistinėse, prie šampūnų ir muilų, pirkėjas užsikabina už to, kaip jam kvepia mėgiamas dušo želė, ir jau nebe kvepalai brukasi jam, o jis maldauja, kad jam leistų juos nusipirkti.
Su šiais amerikietiškais kvepalais buvo lygiai tokia pati istorija. Amerikoje jau kokius penkiolika metų perku vis tą patį dušo želė, „Irish Spring“ (airių pavasaris), kuris nieko bendro neturi su Airija, bet yra toks standartinis šios šalies aromatas, kaip Lietuvoje kažkada būdavo (sovietiniais laikais) „Žemuoginis“ muilas už trylika kapeikų, ir kadangi esu pusiau amerikietis, tai man tas kvapas buvo tokia nostalgija apie vaikystę Kalifornijoje, kurios nebuvo.
Bet štai prieš metus vaistinėje Los Andžele pamačiau ant lentynos gražų dušo želė butelį (atrodo lygiai taip pat, kaip kvepalų flakonas, tik didesnis), ir atsidaręs pauosčiau.
Ir nuo tų laikų aš visada perku šį prausiklį. Net dabar, apie jį rašydamas, kiek susijaudinau. Todėl galite įsivaizduoti, kaip griebiau pamatęs šį odekoloną, kvepiantį tiksliai taip pat, kaip ir tas lytiškai jaudinantis dušo želė.
Ir tik dvidešimt du doleriai – man net gėda buvo tiek mokėti. Net kai prie to pridėjo Kalifornijos valstijos mokestį, vis tiek buvo gėda. Argi čia pinigai, pagalvokit patys. Ir čia pamoka mums visiems: kai randi tiksliai tai, ko tau reikia, tai niekada brangiai nekainuoja. Didžiausia išlaida yra laikas, praleistas beieškant savojo idealaus atitikmens.
Tai koks gi tas kvapas? Jau pats pavadinimas „Atlasinis kedras ir kiparisas“ praneša, kad čia bus medžio šventė, tačiau iš pat pradžių apsuka galvą toks tobulas citrusas, toks gaivus vėjas, kad tai ir būna tas momentas, kurio supranti visą gyvenimą ieškojęs. Tas citrusas – tokia neapsakoma citrinmedžio lapų jūra. Nuskinkite keletą citrinmedžio lapų ir traiškykite tarp pirštų.
Citrusas nudžiūva, jį palydi tokia kipariso žaluma (gal šiek tiek Kalėdų, o gal pajūrio promenada kur nors šiltuose kraštuose), ir lieka atlasinis kedras iš Maroko ir Alžyro kalnų, karalių ir Dievų medis, turbūt tauriausias iš visų pasaulio spygliuočių. Kvapas paprastas ir absoliučiai nepamirštamas, kaip melodija, kuri groja galvoje ir nenutyla savaitėmis.
Parfumeriai lydo citrusą su medžiu jau seniai, ir ši paprasta kombinacija retai nepasiseka: dažnai būna pakankamai maloni ir patinka uostytojams. Tačiau šį kartą gamintojui „Cremo“ (bendrovė iš kurortinio Kalifornijos miestelio prie vandenyno, Laguna Beach) iškrito visos teisingos kortos.
Andriaus Užkalnio kelionių, maisto ir kvapų istorijas galite sekti jo Instagram paskyroje.
