Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems."
Apaštalams uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. (Apd 5, 27–32. 40b–41)
Tardami vardą, mąstome ne apie žodį, bet apie asmenį, kurį tuo žodžiu pavadiname. Mesijas savo žemiškojo gyvenimo metu nešiojo Jėzaus (aram. Yeshoua – „tas, kuris išgelbsti") vardą, kurį suteikė šv. Juozapas, po to, kai Dievo angelas jam sapne tarė:
„Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių." (Mt 1, 20–21)
Jėzaus vardas reiškia „gelbėtojas", „išganytojas". Evangelistai, Apaštalų darbai, apaštaliniai laiškai daugybę kartų cituoja Jėzaus vardo reikšmę ir galią, dažnai apsistodami vien tik prie „Vardo" pasakymo, kuris, kaip ir Senajame Testamente, nurodo Dievą.
Jėzaus viešojo gyvenimo metu, jo mokiniai, remdamiesi jo vardu, gydo ligonius, išvaro demonus ir daro stebuklus: „Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo." (Lk 10, 17)
Dievas savo galia „prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame". (Ef 1, 20–21) „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti." (Apd 4, 12)
Krikščionių tikėjimo esmė yra lūpomis išpažinti ir širdimi tikėti, kad Jėzus yra Viešpats, ir kad Dievas jį prikėlė iš numirusių (Rom 10, 9–13). Pirmieji krikščionys, būtent, ir yra tie, kurie pripažįsta Jėzų kaip Viešpatį ir save pristato, kaip besišaukiančius jo vardo.
Šis vardas visada užims svarbiausią vietą jų gyvenime: Jėzaus vardu krikščionys susirenka, jo vardu dėkoja Dievui, stengiasi gyventi taip, kad šis vardas būtų išaukštintas, ir net yra pasirengę dėl Viešpaties vardo kentėti.