Tą labai gerai pajaučiau per penkerius metus Europos Parlamente. 2014 m. surinkau daugiausiai Lietuvos rinkėjų balsų. Kodėl? Manau todėl, kad kai dievulis dalino asmenybės ryškumą, man šito gero nepagailėjo.
2016 m. buvau itin nustebintas, kai įtakingas tarptautinis politikos žurnalas „Politico“ išrinko 40 svarbiausių europarlamentarų bei į tą sąrašą įtraukė ir mane. „Antanas Guoga atsinešė tai, ko labiausiai trūksta Europos Parlamentui – charizmą“, – buvo sakoma įtakingame žurnale. Iki šiol nepaprastai didžiuojuosi dėl tokio įvertinimo.
Tendenciją, kad asmenybių įtaka politikoje vis labiau auga, pastebi ir politologai. Prof. Ramūnas Vilpišauskas po šiemetinių savivaldos rinkimų sakė, kad „asmenybių svarba labai ryški nacionaliniuose, ypač prezidento rinkimuose, o savivaldos rinkimuose ji taip pat tapo reikšminga dėl to, kad rinkimai tapo tiesioginiai, juose dalyvavo kaip niekad daug visuomeninių komitetų“. Beje, ir tie patys komitetai kuriasi ne šiaip sau. Jie buriasi būtent apie asmenybes.
Tokią pat kryptį stebime ir Europos Parlamento rinkimuose. Partiškumas gali būti įdomus tik iki to laiko, kol tave išrenka (ir tai nebūtinai). Tiesiog tokias taisykles diktuoja rinkimų sistema – į Europos Parlamentą įmanoma patekti tik su rinkiminiu sąrašu. Išrinkus europarlamentarus, jie pasiskirsto pagal pažiūras į frakcijas. Ir čia jau galimi du keliai.
Arba tu giliniesi į pateiktus dokumentus, vertini, kaip vienas ar kitas sprendimas paveiks tavo valstybės ateitį ir, viską pasvėręs, kiekvienu atveju pats priimi sprendimą, kaip balsuoti. Arba esi tylus, pilkas balsuotojas, kuris tiesiog laikosi frakcijos nubrėžtos linijos ir nenukrypdamas į šoną „teisingai“ spaudo mygtukus. Pastarųjų, deja, Europos Parlamente yra gausu.
Svarbiausia – tvirtas stuburas
Man atrodo, kad ne veltui viena ar kita personalija išrenkama atstovauti rinkėjų Europos Parlamente. Jei jau žmonės tavimi pasitikėjo, tai ir būk pats savo balso valdovas. Nei jokia partija, nei jokia frakcija negali nurodyti, kokį mygtuką spausti sprendžiant savo šalies ir visų kitų Europos Sąjungos piliečių likimą.
Labai geras pavyzdys šiuo atveju – garsusis Mobilumo paketas. Priminsiu, kad tai dokumentas, kuriuo keičiamos žaidimo taisyklės visos ES vežėjams. Įvedamos sąlygos labai palankios ES centre išsidėsčiusioms valstybėms, o pakraščių valstybėms, tarp jų ir mums, itin nepalankios. Galima atvirai sakyti – tas dokumentas gali sunaikinti Lietuvos ekonomikai svarbų pervežimų verslą.
Tai įvertinęs, labai aktyviai pasisakiau prieš Mobilumo paketą, nepaisydamas frakcijos, kuriai priklausau, pozicijos. Kolegos iš frakcijos burnojo dėl tokio „nepaklusnumo“, o kolegos iš Lietuvos piktinosi, kad per garsiai šiuo klausimu kalbu. Bet aš nesustojau. Ir toliau kalbėjau garsiai, drąsiai ir atvirai, nes buvau įsitikinęs, kad verta kovoti už teisingą visų vežėjų konkurenciją Europoje, kad verta ginti Lietuvos dirbančiuosius, verslą ir ekonomiką.
Iš kur tie pilki balsuotojai?
Pamenat, čia jau kalbėjau, kad Europos Parlamente gausu pilkų balsuotojų, kurie pagal komandą spaudo mygtukus? Dabar jums atskleisiu paslaptį, iš kur jie atsiranda. Juos „pagimdo“ partijos.
Būkim atviri – partijos toli gražu ne pačius geriausius žmones pasiunčia į Europos Parlamentą. Ne tik iš Lietuvos. Tas pats galioja visoms valstybėms narėms. Juk į sąrašų pirmąsias vietas atrenka savo senus, gerus, partinei struktūrai nusipelniusius kadrus su antpečiais. Didžiausia bėda, kad dažnai tie partiniai veteranai būna gerokai pasėdusiomis baterijomis, be jokio „draivo“ ir energijos kovoti už tai, kas svarbu jų atstovaujamiems žmonėms.
Asmenybių žavesys
Ryškiausia Lietuvos politikos figūra yra Dalia Grybauskaitė. Ir aš kalbu ne tik apie vidaus politinį žaidimą. Aš kalbu ir apie tarptautinę areną.
„Plieninė magnolija“, „Baltijos geležinė ledi“, „Lietuviškoji Obama“. Tokių įvertinimų susilaukė D. Grybauskaitė per dešimtmetį prezidento poste ir prieš tai dar penkerius metus ES komisarės, atsakingos už biudžetą ir finansus, kėdėje.
Tokius politinius raumenis pasauliniu mastu pavyko užsiauginti pirmiausia todėl, kad Prezidentė peržengė partinius interesus ir nesusipainiojo partinių intrigų voratinkliuose. D. Grybauskaitės nepriklausomybė transformavosi į jos įtaką.
Įdomu tai, kad Prezidentė buvo viena pirmųjų šios nepartinės politikos šauklių visos Europos mastu. Dabar tokių pavyzdžių vis daugėja. Tai vienoje, tai kitoje valstybėje vis matome ant populiarumo bangos atriedančias ir konkurentus šluote nušluojančias nepartines asmenybes.
Taip pakilo Emmanuelio Macrono žvaigždė, kuri, tikiu, dar ilgai švies tiek Prancūzijos, tiek visos Europos padangėje. Pastarųjų dienų aktualija – Ukrainos prezidento rinkimai. Čia taip pat matome ne tik kad nepartinį, bet apskritai jokios politinės patirties neturintį laimėtoją Volodymyrą Zelenskį. Kas jam padėjo laimėti rinkimus? Asmenybės išskirtinumas ir charizma.
Politika trokšta asmenybių. Jei norim atgaivinti, sugrąžinti energiją į mūsų politinį gyvenimą – tiesiog privalome sugrąžinti asmenybes į politiką. Žmonės tiek Lietuvoje, tiek Europoje išsiilgę ryškių asmenybių. Ir čia prieš vėją nepapūsi. Tai gal laikas politinio žaidimo taisykles atnaujinti? Gal Lietuva, o ir naujas Europos Parlamentas turėtų rimtai pagalvoti, ar dabartinė proporcinio atstovavimo rinkimų sistema, kai balsuojama už partinius sąrašus, o ne asmenybes, nėra atgyvenusi?
Ir pabaigai. Lietuvos Nepriklausomybės pirmais dešimtmečiais sklandė toks posakis, kad be partijos tu esi niekas. Šiandieniniame amžiuje šis teiginys paradoksaliai verčiasi aukštyn kojomis. Įtaka, girdimas balsas, žmonių palaikymas – vis dažniau sukrenta į rankas žmonių, nesusaistytų partinėmis priklausomybėmis. Be partijos šiandien tu esi viskas. Vienas už visus.