Žiaurus ir negailestingas karas per tuos metus nusinešė per 13 tūkstančių sovietų karių ir šimtus tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Per šį karą sovietų pusėje kovojo beveik 5 tūkstančiai jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose, šimtai – suluošinti fiziškai.
Leidykla „Briedis“ pristato Mindaugo Milinio knygą „Afganistano mėsmalė 1979–1989“. Knygoje pateikta kelios dešimtys vaikinų, dalyvavusių tame kare, ir motinų, kurių sūnūs žuvo Afganistane, pasakojimų. Dalis buvo sudėta į 2009 m. išleistą prisiminimų knygą „Afganistano kariai“.
Autorius sako, kad grįžti prie šios temos jį privertė Lietuvoje užaugusi nauja karta, kuri nėra nieko girdėjusi apie šį konfliktą, bei kaimyninėje valstybėje vyraujanti politinė šizofrenija ir regresas.
Pasak M. Milinio, Rusijoje stebimas keistas reiškinys, kurį jis vadina „visu greičiu atgal į praeitį“. Šlovinama sovietinė santvarka, dievinami sovietiniai budeliai, aukštinami nusikaltimai žmogiškumui, smerkiama Vakarų civilizacija. Kartu propaguojama stačiatikybė, plėtojamas kazokų, kuriuos naikino bolševikai, judėjimas, caras Nikolajus II, kurį su šeima nužudė tie patys bolševikai, tų pačių bolševikų palikuonių paskelbtas šventuoju.
„Dėsninga, kad, vyraujant tokiai politikai, Rusijoje pasigirsta kalbų, jog sovietai į Afganistaną įžygiavo „su vietos valdžios žinia“, žmonių nežudė, ištisų kišlakų ir didesnių infrastruktūros objektų nenaikino.
Vykdė išimtinai taikdarišką ir humanitarinę funkciją – saugojo kelius, lydėjo automobilių kolonas ir „užtikrino sąlygas taikiam šalies vystymuisi“. Na, jei ir sunaikino kelis narkotikų tiekimo karavanus, sudegino aguonų plantacijas, tai tik dėl to, kad užkirstų kelią narkotikų plitimui“, – sako M. Milinis.
Kalbomis neapsiribojama. Aukščiausiu lygiu Rusijoje peržiūrima ir koreguojama istorija pagal šių dienų aktualijas. 1989 m. tuometės Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų taryba pasmerkė invaziją į Afganistaną. Tačiau dabartinės Rusijos Federacijos Dūma ruošiasi paskelbti, kad sovietų invazija į gretimą šalį „atitiko tarptautinės teisės normas“.
„Kurgi ne. Juk tokia pati taktika, kuri buvo naudojama Afganistane, buvo naudota ir Rytų Ukrainoje, ir Kryme, ir Sirijoje. Neaišku, kuriai šaliai priklausantys ginkluoti asmenys be skiriamųjų ženklų pasirodo tai vienoje, tai kitoje šalyje. Operacijai nepavykus, jų galima išsižadėti, o pasiekus pergalę – karius paskelbti didvyriais“, – aiškina knygos autorius.
Šiame kontekste autentiški tame kare dalyvavusiųjų pasakojimai įgyja kur kas didesnę prasmę. Tie vyrai neturi ko slėpti. Jie pasakoja tai, ką matė, ką patyrė, o jų prisiminimuose atskleidžiamas visai kitas paveikslas, nei pageidautų oficialioji Rusijos valdžia.
Be to, ir Lietuvoje užaugo bei subrendo nauja karta, kuri nėra girdėjusi apie karą Afganistane.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
„Aplink išdarkyti kūnai mėtosi, o mes valgome, juokaujame. Visi suprantame, kad tas karas buvo beprasmis. Nei mums, nei jiems nebuvo reikalingas.“ Albinas Agurkas
Kai man sukako 18 metų, pakvietė į Kauno karinį komisariatą pasikalbėti. Pasakė, kad yra galimybė tarnauti desantiniuose daliniuose kažkur netoli namų. Gal Lietuvoje, gal Baltarusijoje. Tereikėjo atlikti tris šuolius parašiutu. Tai buvo galima padaryti įstojus į DOSAAF (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti). Jei to nepadaryčiau, tarnybos vieta būtų toliau nuo namų. Daugelis vaikinų sutiko, nieko čia tokio. Atlikome tuos šuolius, o jie tą pažadą taip pat ištesėjo.
Apie Afganistaną dar nieko negirdėjome, net prognozių tokių „nenusimatė“. Bet jau 1979 m. ėmė sklisti kalbų, kad mus kažkur gali išvežti. Tik šalis nebuvo įvardyta. Kalbėta apie Iraną, Pakistaną.
Lapkričio 9–11 d. diviziją „pakėlė“ su visa technika, su viskuo. Nuskraidino į Taškentą. Ten ėmė žurnalistai visokie filmuoti. Tada norėdami įslaptinti mūsų buvimą permetė į Engelso miestelį prie Saratovo. Ten sutikau du lietuvius, vieną iš Tauragės, kitą iš Kauno, kurie aptarnavo lėktuvus. Vienas iš jų aviacijos maršrutus sudarinėdavo ir prie žemėlapių prieidavo. Pasakė, kad sudarinėja maršrutą į Kabulą. Susimąsčiau, kur tas Kabulas galėtų būti?
Kūčių vakarą, gruodžio 24 d., diviziją pakėlė ir pranešė, kad skrisime į Kabulą. Atseit reikia padėti jų liaudžiai, tačiau ilgai nebūsime. Dar iki tol visą tarybinę simboliką nuo kepurių, nuo rankovių turėjome nusiimti. Diržus privalėjome segėti po drabužiais. Uždažėme ir visą simboliką ant mašinų. Likome tokie panašūs į „žaliuosius žmogeliukus“.
Kabulo oro uoste leidomės naktį. Lėktuvai skubėjo, nusileidus reikėjo atlaisvinti takus kitiems besileidžiantiems. Vienas mūsų lėktuvas leisdamasis sudužo. Jame buvo ir vienas lietuvis. Tada ir apėmė nelabai gera nuojauta.
Prašvitus kai kas matė ir rusiška uniforma aprengtą iškamšą, ant kurios buvo užrašas „Taip bus jums visiems“.
Kabulo oro uostas yra slėnyje, aplink jį iškilę kalnai. Nuo kalnų pamatėme į mus nukreiptus zenitinių pabūklų vamzdžius. Kai paklausėme, kodėl į mus taikosi, atsakė, kad nėra ko nerimauti, ten jau budi mūsiškiai.
Kitą naktį prasidėjo Amino rūmų šturmo operacija, kurioje dalyvavo ir atskirasis 345-asis parašiutininkų desanto pulkas, specialiosios paskirties daliniai „Grom“ ir „Zenit“. Tuo metu net nesuvokėme, kokio didelio masto operacijoje dalyvaujame.
Į Kabulą iš oro uosto važiavome kolona. Buvo įsakyta tarp mašinų laikyti minimalų atstumą. Jei kas nors ketintų įsiterpti, stumti nuo kelio. Koloną vedė pats bataliono vadas majoras. Aš važiavau arčiau galo, tad mačiau šalikelėje nustumtus, matyt, bandžiusius įsisprausti autobusą ir vieną lengvąjį automobilį.
Važiuodami į paskirtą rajoną pasiklydome. Navigacijos tais laikais nebuvo, reikėjo orientuotis pagal žemėlapį. Tad nuklydome prie Amino rūmų, matėme visą šturmo operaciją. Trasuojantieji šoviniai po visą miestą lakstė. Per raciją ant mūsų šaukė, kad kuo greičiau važiuotume į mums paskirtą objektą.
Po šturmo, kai mūsų kuopa perėmė rūmų apsaugą, teko ir mums pabūti viduje. Nors į vidų neleido eiti, sakė, kad tuneliuose dar yra pasislėpusių Amino asmens sargybinių, smalsumas nugalėjo ir mes įsmukome. Patekome į virtuvę. Radome vištų, keptų ar rūkytų, neprisimenu. Pasiėmėme tų vištų, dar kilimą kažkokį pagriebėme, kad užtiestume ant BMD.
Nukautų tarybinių karių kūnai jau buvo išvežti, tačiau žuvę afganistaniečiai buvo likę.
Sėdime ant kilimo, kurį užtiesėme ant šarvuočio, valgome. Vienas maskvietis atkreipė dėmesį, kad mes labai greitai nužmogėjome: „Aplinkui dar išdarkyti kūnai voliojasi, o mes čia valgome, juokaujame.“
Tą naktį buvo nukautas ir jų prezidentas Aminas. Kitą dieną atvažiavo kelios „volgos“ su karine palyda. Sužinojome, kad taip atvežtas naujas valstybės vadovas Babrakas Karmalis. Vienas iš karininkų replikavo, kad mūsų rankomis įvykdytas karinis perversmas.
Tačiau, be tragiškų įvykių, tą naktį buvo ir kuriozinių nuotykių. Vienas šarvuočių ekipažas įvažiavo į parduotuvę ir ją apšvarino. Jų vadas jaunas leitenantas, ką tik baigęs Riazanės aukštąją mokyklą, liepė mechanikui tyčia galu įvažiuoti į vitriną. Patekę į vidų jie atidarė desantinį liuką ir įšoko į parduotuvę. O ten vaikinai čiupo kas ką pasiekė... Aišku, daugiausia saldumynus. Vienas jų pagriebė spalvotą paketą. Manė, kad jame bus kramtomoji guma. Visi pasidalijo, praplėšė, o viduje – suspausti indiški prezervatyvai.
Vieną ekipažą paliko budėti prie afganistaniečių tankų divizijos dalinio. Gavo įsakymą, kad jei tankai sumanys važiuoti, šauti į pirmąjį. Operatorius-taikytojas buvo jaunas, tik pusę metų tarnaujantis, ką tik po „učebkės“ Rukloje. Matyt, neišlaikė įtampos, nes keli tankai dalinyje užkūrė motorus. Tai tas berniukas užtaisė pabūklą kumuliatyviniu sviediniu ir šovė. Pataikė į elektros stulpą.
Toks atvejis gali pasitaikyti kartą iš tūkstančio. Stulpas stovėjo tarp kelių pastatų, norėdamas į jį nepataikysi. Stulpas virto, nutraukė laidus, ir visoje teritorijoje užgeso šviesa. Afganistaniečiai pamanė, kad tai įspėjamasis šūvis, todėl visi išjungė variklius, aprimo. Matyt, pamanė, kad neverta prasidėti su tokiais šauliais. Viskas baigėsi.
Kitą dieną „taiklųjį šaulį“ išsikvietė pulkininkas ir liepė pasakoti, kaip viskas įvyko. Tas vaikas išsigando, kad svetimoje valstybėje dėl streso supanikavo ir ėmė šaudyti, pasakė teisybę, kad nenorėjo, atsitiktinai iššovė. Pulkininkas jam: „Mes tave apdovanoti norėjome, bet jeigu netyčia...“
Kuo ta istorija baigėsi, neprisimenu.
Buvome išsilaipinę, užėmėme gynybinį placdarmą. Priešais – karinis dalinys, o mums už nugaros – dviejų aukštų nuosavas namas. Pajutome, kad kažkas jame buvo. Gal kokie afganistaniečių dezertyrai? Visą naktį buvo tylu, tačiau ryte viduje esantys kariai ėmė veikti. Pro langus ėmė į mus šaudyti. Mes nespėjome atsisukti, buvome užėmę nepalankią poziciją. Gerai, kad netoliese buvo kuopos vadas. Tai jis su savo šarvuočiu atvažiavo ir „nugesino“ – ėmė šaudyti į tuos langus. Keli žuvo, o kiti labai greitai pasidavė.
Pamačius tuos belaisvius, mums pasidarė labai įdomu. Nuplėšėme jiems antpečius, skiriamuosius ženklus, kokardas nuo kepurių atminimui. Manėme, kad Afganistane trumpai būsime, po kokios savaitės gal jau atgal skrisime, tai reikia naudotis proga. Tie belaisviai žiūrėjo į mus lyg į kokius barbarus...
Po kelių dienų Kabule prasidėjo gili žiema. Sniego privertė iki pažastų. O mes iš pradžių nieko neturėjome. Gyvenome lauko sąlygomis. Tik daug vėliau ėmė vežti palapines, krosneles joms šildyti.
Kabule išbuvau iki sausio pabaigos, tada pradėjo rinkti „savanorius“, kurie norėtų baigti tarnybą Afganistane. Reikėjo suformuoti du dalinius: vieną – į Dželalabadą, kitą – į Kandaharą. Mano draugas maskvietis ėmė įkalbinėti pasilikti. Sako, važiuokime į Kandaharą, ten pietūs, šilta. Juolab zampolitas mūsų nemėgo.
Juokaudavome, kad jis miega ir sapnuoja, kaip mus į kalėjimą sodina. O jei pasiliksime, bent jau zampolito pašonėje neturėsime. Vadas pasikvietė ir paaiškino, kad privalo sudaryti dalinį, reikia pastiprinti ten rengiamą dislokuoti brigadą, tačiau prievarta nė vieno siųsti nenori. Sutikau.
Nors buvo ir tokių, kurie atsisakė pasilikti ir net mus įkalbinėjo važiuoti atgal į Sąjungą. Sako, įsivaizduokite, grįšime atgal į Baltarusiją, ten vis tiek daugiau civilizacijos. Mums pažadėjo, kad Kandahare taip pat tarnausime mieste, kareivinėse, miegosime lovose.
Tačiau viskas susiklostė kitaip nei planavome. Ir jie neišskrido į Sąjungą, bet liko Kabule, ir mes nuvažiavę į Kandaharą patekome į tikrą karą.
Tėvams nieko nerašiau. Vėliau jie ėmė kažką įtarti, nes Naujiesiems metams siųstas siuntinys grįžo atgal. Mano diedukas, amžiną jam atilsį, klausydavosi Amerikos balso per radiją ir viską žinojo. Jis ir pasakė tėvams, kad manęs Baltarusijoje seniai nėra, esu į Afganistaną išsiųstas. Niekas netikėjo, šaipėsi iš jo. O jis savo laikosi, sako, kad visa jų divizija Afganistane.
Iš pradžių mums leido parašyti tik vieną laišką. Kam nori. Mamai, merginai, broliui. Tačiau zampolitui diktuojant. Atseit nerašykite laiškų, mes išvažiavę į mokymus, kai grįšime – pranešime, nes vyksta manevrai. Aš ir klausiu zampolito, kaip man rašyti? Rusiškai negaliu, iškart supras, kad kažkas ne taip. Tas susimąstė, apie tai nebuvo pagalvojęs. Leido rašyti lietuviškai, bet perspėjo, kad patikrins. Parašiau, kaip liepė.
Išvykome į Kandaharą 30 BMD, 60 žmonių, tik mechanikai ir operatoriai. Atvažiavome į paskirties vietą, o ten – dykuma. Sako, va čia kur nors ir įsikurkite. Mums – šokas. Net palapinių neturėjome. Kur lovos, kur kareivinės? Nakvojome šarvuočiuose. Tik vėliau gavome mažas palapines, o normalias kareiviškas, dideles – dar vėliau.
Kabule palikome gilią žiemą, o Kandahare – pavasaris. Žiemos, tokios, kokią mes įsivaizduojame, ten beveik nebūna. Kai ten nuvažiavome, prasidėjo liūčių sezonas. Praėjo laiko, kol įpratome nakvynei pasirinkti aukštesnę vietą, kad nenuskęstume. Vienas ekipažas vakare mašiną pasistatė dauboje, ryte ji jau buvo po vandeniu, tik bokštelis matyti, o kariai stovi ant bokštelio ir mojuoja.
Į Kandaharą atskrido 56-osios brigados desantininkai, mus sujungė su jais ir pavadino DŠB (desanto šturmovoj batalion). Ėmėme dalyvauti koviniuose reiduose, kuriuose mums ir tekdavo pagrindinis krūvis. Žvalgyba pranešdavo, kad viename ar kitame rajone pastebėtas dušmanų susitelkimas, o mums reikia važiuoti jų sunaikinti.
Tačiau ne visada pavykdavo, nes mudžahedai naudodavo labai gudrią taktiką. Ypač dezinformaciją. Kam nors nutekindavo informaciją, kad eis karavanas su ginklais, o jie pasiunčia taikų – su arbata, medžiagomis ir kt. Kol mes jį gaudome, kol išsiaiškiname, kad tai ne tas, kurio ieškojome, tikrasis praeina visai šalia, tačiau kitais takais.
Per pirmuosius reidus mums buvo keista, kad bombarduojami aūlai. Anksti ryte stebi vietovę pro žiūronus, o ten verda taikus gyvenimas. Žmonės kepa duoną, vyksta gyvenimas. Viską nutraukia „gradas“. Paskui pradeda sraigtasparniai „nursais“ (nevaldoma aviacinė raketa) bombarduoti. Paskui jau mes eidavome. Paaiškėdavo, kad ten tikrai būdavo daug ginkluotų žmonių.
Kartą mačiau, kaip šovė iš granatsvaidžio į priekyje važiuojančią mašiną. Taikė į vikšro ratuką, bet nepamušė. Važiuoju ties ta vieta ir mąstau, kad dabar jau mano eilė. Į mane tai pataikys. Padidinau greitį, prašokau. Šovė ir pataikė į paskui mane važiuojančią. Didelių nuostolių nepadarė, šiek tiek apgadino.
1980 m. gegužę trys BMD buvome eiliniame reide. Turėjome pridengti koloną. Pranešė per radijo ryšį, kad iš sraigtasparnio kalnuose pastebėta dušmanų. Įsakyta važiuoti ir patikrinti. Jei rasime, sunaikinti. Važiuojame visos trys BMD viena šalia kitos kalno link. Aš – vidury. Vairavau „žygio“ būdu – iškišęs galvą pro liuką, nes važiuoti uždarius liuką ir stebėti aplinką pro tripleksus labai sunku. Visada stengdavomės, kol įmanoma, važiuoti išlindę. Pasuku galvą į dešinę – mašinos nėra.
Tik vėliau sužinojome, kad jie nepastebėjo aryko ir į jį įvažiavo. Nesupratau, kas įvyko. Pamušė, ant minos užvažiavo? Smūgis buvo toks stiprus, kad viduje sėdynės nuo varžtų nušoko. Likome dvi mašinos. Iš kairės važiuojančios mašinos sugedo variklis. Sustojo pasiremontuoti. Šalia manęs sėdintis vadas, komandiruotas iš pėstininkų, stuksi man per kelį: atseit kalnai jau arti, reikia uždaryti liuką.
Jam parodžiau, kad dar truputį pavažiuosiu, tada uždarysiu. Netikėtai pajutau karštį kaktoje, o kalnuose pastebėjau dušmaną, kuris į mane taikėsi. Supratau, kad esu „paimtas“, tik neaišku, kada jis sumanys nuspausti nuleistuką. Tą sekundę pasirodė, kad skaitau jo mintis: jis buvo tikras, jog pataikys, tik laukė, kad arčiau privažiuočiau.
Supratau, kad tuoj šaus man į galvą. Kulnu užčiuopiau pedalą, kurį nuspaudus sėdynė nusileidžia į apačią, kaire ranka paėmiau už liuko, kad uždaryčiau. Staigiai nuspaudžiau pedalą, uždariau liuką, o jis tą pačią akimirką iššovė. Spėjau. Tik kairįjį tripleksą sudaužė. Manęs net nesužeidė.
Ėmė mus apšaudyti, bet mes nematome, iš kur. Paskui pastebėjome, kad jų buvo nedaug. Bėgo nuo vieno akmens prie kito. Mes šaudyti iš apačios į viršų nepratę. Šaudėme trimis kulkosvaidžiais, nė vienas nepataikė, „duchai“ tebelaksto. Operatorius užtaisė pabūklą skeveldriniu. Vieną paleido. Per žemai. Vienas „duchas“ suklydo ir neapskaičiavo – užlindo už didelio akmens, o išbėgti iš už jo nėra kaip, tik tuo pačiu keliu atgal. Operatorius vėl šovė. Tik pamačiau, kaip išlėkė nutraukta ranka su šautuvu. Aišku, jis ten žuvo...
Tą pačią dieną žuvo vienas tankistas lietuvis. Palaidotas Kaišiadorių rajone. Per raciją pranešė, kad turime žuvusįjį. Tankistą. Negera nuojauta apėmė. Apie jį iškart pagalvojau. Prisiminiau, kad išvakarėse kalbėjomės. Jis guodėsi, kad išvažiuos į pirmą reidą, iki tol nėra buvęs. Bandžiau nuraminti, kad tanke tai tikrai nėra ko bijoti. Ir minos ne tokią žalą padaro.
Kitą dieną jo tankas važiavo antras. Pirmasis įsmuko į specialiai paruoštą „vilkduobę“. Tankas įkrito ant šono. Visa kolona sustojo. Niekas negalėjo važiuoti nei pirmyn, nei atgal. Tik pradaryk liuką – gausi. O jis, vaikas, pačiupo trosą ir nubėgo prie įkritusio tanko ištraukti. Spėjo užkabinti, tereikėjo grįžti į savo tanką. Grįžusieji pasakojo, kad stovėjo, žiūrėjo paklaikusiomis akimis į kalnus, net pajudėti negalėjo.
Tikriausiai pamatė „duchą“, nukreipusį į jį ginklą. Matyt, visas gyvenimas per tas kelias sekundes prabėgo. Šaukė jį grįžti, tačiau vienas šūvis – jo neliko. Kiek atsimenu, tiesiai į galvą pataikė.
Pažinojau vieną seržantą, į kurį tiek kulkų pataikė, o jis vis tiek nenukentėjo. Neįtikima, nelemta jam buvo žūti, nors tu ką... Jis pats pasakojo, kad kalnuose turėjo pertraukėlę, per kurią vieni konservus valgė, kiti šovinius užtaisinėjo, žaizdas persirišinėjo.
Staiga iš kalnų šūviai į juos. Pataikė tam seržantui į koją, į plieninį šaukštą šoninėje kišenėje. Kulka nuslydo. Jis pasislėpė už priedangos, tačiau nevykusiai, nes kojos liko aukščiau už galvą. Tada šaulys pataikė į abu batų kulnus ir juos nurovė. Net norėtųsi šaulio paklausti, ar jis taip tyčiojosi, ar jam atsitiktinai pavyko? Tada seržantas persirito ir pasislėpė už kito akmens. Galvą kyštelėjo ir gavo į šalmą. Kulka jį peršovė kiaurai, bet galvos nekliudė, tik paliko takelį odoje.
Paskui šaulys pataikė į kuprinę, kuri ėmė net rūkti. Vis tiek jokios žalos nepadarė. Net sunku suvokti, kaip taip gali sektis, o kitam užteko vienintelio šūvio...
Taip 1980-ųjų vasara ir praėjo reiduose. Grįžę iš reidų gaudavome savaitę, kartais dvi poilsio. Reikėdavo saugoti aerodromą.
Stebėdavausi pats savimi. Kai patekdavome į mūšį, nepanikuodavau, net nekildavo noro bėgti. Atvirkščiai, kartais elgdavausi ne taip, kaip mokė, bet vadovaudamasis nuojauta. Ten taip turi elgtis, tą turi pridengti, vienas kitam padėti.
Maistu nesiskųsdavome. Gaudavome sausą davinį, kurį sudarydavo perlinių kruopų, grikių košė, mėsos konservai. Vėliau duodavo ir tirštinto pieno skardinę dešimčiai dienų. Duodavo rūkalų, o cukraus tiems, kurie nerūkydavo. Maitindavo neblogai.
Kartais mėsos konservus mainydavome su vietiniais. Jie visada klausdavo, kas dėžutėje: „mū“ ar „kriū-kriū“? Tekdavo meluoti, kad „mū“. Vienas afganistanietis, neįtardamas, kad viduje kiauliena, atsidarė ir ėmė valgyti. O jam kažkas pasakė, kieno mėsą kerta. Nesitikėjome tokios reakcijos. Kaip spyruoklė išsitempė, pašoko, ėmė voliotis, liežuvį į akmenis trinti. Prašė Alacho atleidimo už tokią baisią nuodėmę.
Kartais, kai pritrūkdavome rūkalų, sakydavo, kad kolona įstrigo kalnuose, todėl ir neatveža. Jei norite rūkyti, važiuokite, išlaisvinkite. Visko gausite. Šokdavome į kelias BMD ir važiuodavome. Nuvažiuojame, išties – koloną apšaudo, negali pajudėti. O mes, jauni, bet alkani ir rūkyti norintys, įskriejame į patį sūkurį. Kolonos vairuotojai laimingi. Mums mėto cigaretes, dėkoja. Jaučiamės pakylėti.
Norėdami paįvairinti mitybos racioną, kartais avis vogdavome. Keli nepastebėti nugvelbė aviną iš aptvaro. Kadangi netoliese stovėjo tankistai, paslėpė tanke. Vakare planavo išdarinėti, ir tadžikas turėjo plovą išvirti. Piemuo, pamatęs, kad trūksta avių, atėjo ieškoti. Avinas, išgirdęs piemens balsą, ėmė tanke mekenti, nors visą dieną tylėjo. Teko grąžinti.
Karininkai prieš tokius nuotykius paprastai užsimerkdavo. Svarbiausia buvo neįkliūti. Jie vadovavosi posakiu, kad „karas viską nurašys“.
Aišku, yra buvę ir marodieriavimo atvejų. Tokių tai netoleruodavo. Vykdavo ir parodomieji teismo procesai.
Užaugau name, kuris buvo tokiame kariniame miestelyje. Turėjau draugą Sergejų, mudviejų tėvai dirbo tankų remonto gamykloje. Kai leido rašyti laiškus, man mama parašė, kad ir Sergejus yra kažkur Afganistane, gal kur nors susitiksite. Pasijuokiau, kur jau čia galime susitikti.
Iš pradžių jis tarnavo Sovetske, toje brigadoje, kuriai mes į pastiprinimą atvažiavome. Vėliau jis su visa brigada į Kandaharą atvažiavo. Kartą jis vaikščiojo po stovyklą kažkokio pasiklydusio šuns ieškodamas ir paklausė mano tarnybos draugų, iš kur jie. Tie atsakė, kad iš Vitebsko. Sergejus apie mane iškart paklausė, gal tokį ir tokį pažįstate. Taip, sako jam, čia, palapinėje, guli. Palapinė prasiveria, aš nematau, kas ten. Tik išgirstu: „Alba?“ Taip mane tik kieme draugai, su kuriais užaugome, vadino. Man kelias sekundes buvo sunku suvokti, kas čia. Iš kur čia? Gal sapnuoju?
Paskui jau kartu tarnavome, į reidus važiuodavome.
Kartą jų mašiną pamušė. Du ar trys žmonės žuvo. Jis pats buvo sužeistas. Paskui skaičiavome, kad gavo apie 150 degtukų galvutės dydžio skeveldrų, kurios buvo susmigusios į pečius, krūtinę.
Kai važiavau namo, jam dar liko pusę metų tarnauti. Paprašė mamai nieko nepasakoti. Kai grįžau, iškart pas jo mamą nuėjau. O jai iškart nuojauta kužda, kad kažkas ne taip. „Kas jam? Kas nors negerai? Serga? Sužeistas?“ – paklausė. Nupasakojau, kad gyvenome lyg sanatorijoje. Palmės, ananasai, beždžionės. Ji ir nurimo.
Paskui, kai grįžo Sergejus, ji atsitiktinai pastebėjo randus. Sergejus maudėsi, o ji grįžo namo, vaikinas išėjo iš vonios iki pusės nuogas... Tai sutikusi mane ilgai pyko, kad ją apgavau.