Bet tai nereiškia, kad kiekvienas laikrodis pasiekia mūsų krantus. Patekti į Amerikos rinką – labai nelengva užduotis laikrodininkams, kad ir kokio dydžio ir garso jie būtų. Nepamirškime, kad „Tudor“ bendrovei prireikė devyniolikos metų iš naujo pasiekti JAV rinką, pasitraukus 1996 metais. Kai kuriems laikrodžių prekės ženklams nesiseka surasti tinkamų platinimo partnerių, kai kurios JAV rinkos sektoriai tiesiog nėra pakankamai dideli, kad pateisintų galimybes sukurti distribucinį modelį.
Čia kalbame ne tik apie fizinį laikrodžių pristatymą šiai rinkai, – svarbu ir rinkodaros formos ir platesnė komunikavimo strategija, o kartais – ir vietinė darbuotojų rinka. Bet iki tol dar svarbu, kad tinkamas partneris sutiktų platinti laikrodžius.
Atsižvelgus į operacijos, – pavyzdžiui, sprendžiant paskirstymo JAV problemą, – mastą, neatrodo keista, kad daugelis prekės ženklų, kurie necirkuliuoja JAV mažmeninėje rinkoje, yra smulkūs ir vidutinio dydžio. Kai kurie iš jų yra vis dar kaupia išteklius, o kai kurie priima verslo sprendimus, kurie tiesiog nieko verti. Galbūt kai kurie prekės ženklo savininkai tiesiog nenori aptarnauti JAV rinkos.
Joe Thompsonas priminė man, kad pirmaisiais „Baselworld“ tarptautinės laikrodžių parodos metais, parodų akcentas būdavo suteikiamas į pastangas sujungti gamintojus ir prekių ženklus su mažmenininkais, kad jie sudarytų ypatingą metų sandorį. Būtent čia iš tiesų užsimezgė transatlantinės partnerystės, o vėliau – partnerystės tarp Azijos ir Amerikos mažmenininkų prekės ženklų. Jeigu toks parodos aspektas vis dar gyvuoja, tuomet yra galimybė, jog žemiau išvardinti laikrodžiai galiausiai kada nors pasieks JAV rinką.
„Mirco“
Prisipažinsiu: kalbos barjeras sutrukdė man įsisąmoninti visą šio laikrodžio istoriją, tačiau trijų japonų grupės entuziazmas, demonstruojamas šiam prekės ženklui, buvo pakankamai iškalbingas. Iš tiesų buvo verta panagrinėti jį iš arčiau.
Grupė žmonių, kurie prisideda prie „Mirco“, palaiko gerus santykius su „Seiko“ laikrodžių korporacija, ir jiems pavyko apsirūpinti „Seiko“ NE86 chronografo mechanizmu šiam laikrodžiui. Jis pagamintas Japonijoje, bet dizainas yra sąmoninga pasaulinių laikrodžių stilių – nuo pat aštuntojo dešimtmečio – samplaika. Nebuvo siekta, kad jis atspindėtų specifines Japonijos laikrodžių pramonės tendencijas, jis veikiau atkuria bendrą laikrodžių gamybos erą. Pats laikrodis yra masyvus; jo korpusas pagamintas iš kieto 316L elemento.
Visi prekės ženklai gimė vienur ar kitur, ir „Mirco“ pradžia, regis, buvo sėkminga. Tai tobulas laikrodis, kad sudomintum žmogų apskritai laikrodžiais, žmogų, kuris galbūt niekada nesusirgs fanatiška laikrodžių manija, bet kuris deramai įvertins japoniškos konstrukcijos kokybę ir į akį krintantį dizainą. Pirmasis žingsnis – distribucija Japonijoje, bet startuolis dairosi ir į platesnio platinimo modelį.
„Raketa“
Po to, kai 2011 metais NASA kosminio kelto programa buvo nutraukta, Rusijos kosminis laivas „Sojuz“ tapo vienintele priemone įguloms pasiekti Tarptautinę kosmoso stotį (TKS). Privačios įmonės, tokios kaip „Boeing“ ir „SpaceX“, aktyviai ruošiasi nutraukti Amerikos priklausomybę nuo Rusijos kosminio laivo, kurdamos savo sprendimus, bet nereikia pamiršti, kad beveik dešimt metų NASA astronautai naudojosi sovietiniu septintojo dešimtmečio dizainu svarbioms įgulų misijoms atlikti.
„Raketa“ („Russian Code“) laikrodis sukurtas, suvokus, kad kosmose laikas eina kitaip nei Žemėje. Daugumai žmonių, kurie yra kada nešioję laikrodį, atrodytų, kad jis slenka atgal. Taip ir yra. Rodyklės, įskaitant sekundinę rodyklę, iš tiesų juda atgal esant normaliam judėjimui. Žemė, faktiškai, taip pat sukasi prieš laikrodžio rodyklę, tad toks laiko interpretavimas turėtų modeliuoti „natūralų“ laiko kryptingumą kosmose.
Man labai sunkiai sekėsi suprasti laiką, bet galbūt dėl to, kad aš pernelyg ilgai buvo užprogramuotas skaityti įprastas laikrodžio rodomas reikšmes žemėje, kaip ir mes visi. Privilegija laikrodžio gamintojui, bet našta jo nešiotojui, tačiau didžioje Rusijos inžinerinės pramonės dalyje egzistuoja savotiškas pragmatizmas, utilitarinis požiūris sprendžiant problemas, kuris įgyvendinamas kuriant laiko matavimo produktus ir įrankius.
Sovietų autorius Henrikas Altšuleris sukūrė išradimų užduočių sprendimo teoriją, arba TRIZ, penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tai problemų sprendimo filosofija, išpopuliarinta formuojantis Sovietų Sąjungai. Vienas iš šios teorijos ramsčių yra idėja, esą procesas ar produkto operacija turi būti absoliučiai suderinta su aplinka, kurioje jie naudojami, o šiuo požiūriu, kalbos apie atgal einančias rodykles kosmose, regis, įgauna prasmę.
„Lip“
„Lip“ gamybos – kitados garsėjančios masinėmis prancūzų laikrodžių gamybos operacijomis Bezansone, – nutraukimas prasidėjo sulig darbininkų inspiruotu streiku 1973 metais. Darbo jėga įsiuto dėl slaptų planų restruktūrizuoti verslą ir karpyti etatus, keliančių pavojų apie 1300 darbuotojų pragyvenimui. Darbininkai užėmė gamyklą ir jos patalpas, paimdami įkaitais du administratorius bei vyriausybės darbo inspektorių.
Įkaitai buvo išvaduoti per profesionalią operaciją, tačiau konfliktas tapo nacionalinės svarbos klausimu. Darbininkai reikalavo visiškos kontrolės; bendrovės akcininkai nebuvo linkę tokios kontrolės atsisakyti. Buvo pasiektas susitarimas, bet įmonė gyvavo tik iki 1976 metų, kai prasidėjo verslo likvidavimo procesas.
Pirmiausia, tai – kovos padalinys, panašiai kaip Amerikos SWAT būriai. GIGN svarbiausia misija – nacionalinės teisėsaugos ir kovos su terorizmu operacijos. Bet kartu tai – funkcionuojantis Prancūzijos Ginkluotųjų Pajėgų padalinys, todėl jo veikla susijusi ir su tarptautine kova su terorizmu bei apsauga. Padalinys garsėja ir neįprastu ritualu: naujieji operatoriai paleis vadinamąjį „pasitikėjimo šūvį“ į molinį balandį, pritvirtintą prie kolegos operatoriaus neperšaunamos liemenės iš 15 metrų atstumo. Toks šūvis yra vienas iš pamatinių GING mokymo pratybų elementų. Operatoriai turi pasitikėti vienas kitu, patikėdami jiems savo gyvybę, be to, turi išsiugdyti neblėstantį pasipriešinimą nesėkmėms. Tokios pratybos patvirtina ir viena, ir kita.
Operatoriams išduodamas prancūziškas šešių šūvių revolveris „ Manurhin MR73“, nešiojamas prie perpetės diržo. Trumpai kalbant, padalinys yra tikras žvėris. O laikrodis, kurį „Lip“ jiems gamina, taip pat nėra toks jau paprastutis. Laikrodžio korpusas yra superkompresoriaus tipo; „Lip“ buvo viena iš tokio dizaino pradininkių. Ant dirželio figūruoja „Grande-Nauticv“, naudojamas „Miyota 821 A“ mechanizmas. Kol kas „Lip“ neturi planų prekiauti laikrodžiais Jungtinėse Valstijose.
„Triton“
Vadinamasis „Triton“ nardymo laikrodis iš pradžių buvo sukurtas „Spirotechnique“, SCUBA įrangos tiekėjai, kurią įsteigė mokslininkas Jacques-Yves Cousteau. Bendrovė vėliau žinoma kaip „Aqua Lung“, o Amerikoje – „US. Divers“. Kai „Triton“ debiutavo, tai buvo brangesnis laikrodis nei „Rolex Submariner“. Išskirtinis „Triton“ dizainas įkvėpė du kolekcininkus atnaujinti „Triton“ ženklą, ir jų aistros dizainui rezultatu tapo „Subhotique“, laikrodis, sujungęs „Spirotechnique Triton“ dizaino elementus.
Dabartinė modelių linija veikiau tęsia bendrą tendenciją, dvasią, nei iš tiesų perkuria modelį. Laikrodis buvo ne kartą atnaujintas, pavyzdžiui, padidintas korpusas, bakelito lizdas pakeistas safyru. Šie ir kiti atnaujinimai užtikrina vandens nepralaidumą iki 500 m gylio. Tačiau naujas startuolis darbuojasi prie 39 mm dydžio laikrodžio, kuris kone atkartoja 1963 metų modelio korpuso linijas. Laikrodį su apyranke numatoma pristatyti rinkai prieš Kalėdas.
Šaltinis: garsus portalas „Hodinkee“, skirtas šiuolaikinių bei vintažinių rankinių laikrodžių entuziastams. Pristatydamas gilias apžvalgas, tiesioginius reportažus ir dinamiškus vaizdo įrašus, „Hodinkee“ pristato laikrodžius 21-ojo amžiaus auditorijai.
