Internautų dėmesį patraukė komunikacijos specialistės Ievos Koncevičiūtės įžvalgos, kai ji detaliai aprašė, kaip šalis pasikeitė per pastaruosius kelis dešimtmečius. I. Koncevičiūtė rašė, kad jos bendraamžiai šiandien gali sau leisti važinėti „Porsche Cayenne“, valgyti kvapiuosius mandarinus (jap. Yuzu), dantis valyti bent 6 eurus kainuojančia pasta, nuolat darytis manikiūrą, pirkti „Netflix“ ar „Audible“ prenumeratas ir t.t.

Įraše pasikartoja frazė „seniai karas buvo“, o galiausiai apibendrinama, jog taip gyvenantys žmonės visą valstybę veda į priekį.

Į tokias įžvalgas sureagavo ir tinklaraštininkė Viktorija Zizu. Ji savo feisbuko puslapyje pasidalino įrašu, kuriame pasakoja apie savo buitį. Moteris teigė supratusi, kad tikrai nepriklauso viduriniajai klasei.

„Supratau, kad netraukiu ne tik iki vidurio, bet, jaučiu, esu ne ką toliau pažengusi nuo konteinerio!“ – socialiniame tinkle rašė moteris.

Ji išsamiai papasakojo apie savo šeimos buitį, perkamas prekes, pramogas, aprašė savo vairuojamą automobilį, finansinę padėtį bei pateikė savo, kaip pati teigė, nebaigtos remontuoti virtuvės nuotrauką, nes jai esą pritrūko pinigų. Ironiškame įraše Viktorija Zizu prašo savo sekėjų įvertinti, kokiai klasei priklauso jos šeima. Pateikiame visa tinklaraštininkė įrašą, kalba neredaguota.

Viktorija Zizu

Jau seniai su Andrium nieko nepirkom. Mūsų dulkių siurblys mena įkurtuves sodo namelyje, kurį nusipirkome su biešana paskola likus dviems mėnesiams iki krizės pradžios. Bet atrodo vis dar kaip naujas, nes labai tingiu kaskart traukti tą laidą ir pravalyti vidurius, kuriuose pilna lego kaladėlių, apkramtytų dešrelių ir lietuviškų, ne euro, centų.

Už tai pasidarėme euro remontą. Su antra biešana paskola, nes gi neužteko proto pasidomėti rinkos kainomis, kiek kainuoja remonto darbai. Kai pagalvoji, kaip viskas pasikeitė – tik ne mūsų su Andrium gyvenimas.

Vis dar esame ištikimi Opeliams ir šitas net nežinau kurių metų gamybos. Džiaugiuosi, kad bent jaunesnis už mane. Nuplauname kartą per metus ar du – nu nes koks gi tikslas, kai Lietuvoje nuolat sninga ir lyja. Technikinę perėjo iš antro karto, bet iš karto po jos vėl sugedo. Galiausiai nustojome kreipti dėmesį į visas ten degančias lemputes – visiems sakome, kad elektronika susikniso.

Padangas keitė kokiam tai serviziuky, bet jas nuolat nuleisdavo, tai Andrius Lidle nupirko išmanią pompą, kad man nereiktų kaskart auginti tricepsų ir bicepsų. Bet šita nelabai moku naudotis, tai paprasčiau paskambinti jam ir iškeikti, kad vėl sugedo mašina. Paskutinį kartą buvo sugedusi, kai pasibaigė dyzelis. Iš kur man žinoti, kad baigsis – elektronika tai susiknisusi.

Parduotuvėje apsipirkinėju kaip kumelė su akidangčiais: agurkai, pomidorai, duona, pienas, vištiena, kiaušiniai, sviestas, grietinė, ryžiai, grikiai ir makaronai. Daugiau neneša fantazija, nes vis tiek nemoku normaliai gaminti. Kartais, šeimai palepinti, paimu skumbrės ir šaldytų krevečių. Andrius išverda vandenyje su druska ir vis sako, kad reiktų ir citrina apšlakstyti, bet nuolat pamirštame ją nusipirkti.

Per Kalėdas metams į priekį atsivalgome mandarinų, o visus kitus vienuolika mėnesių graužiame obuolius. Jų nuolat mėtosi namuose, ypač, kai gyveni sode. Šeima visai išnaglėjo, obuolio net nebelaiko vaisiumi, vaikai prašo bananų. Kai nupigina žemiau euro paimu kekę – gyvename gi tik vieną kartą.

Paskutinį kartą šampūną ir muilą pirkau Lidle, Andrius tegul ten viską plaunasi. Aš radau kažkokį prabangesnį Eurokose, rinkausi pagal paveiksliuką, kuris gražiausias. Muilui keliu didelius reikalavimus, tai perku lietuvišką Smile, nes su juo reikia nusiplauti ir makiažą.

Vieną kartą, prieš vestuves, kai buvau pas kosmetologę, ji manęs paklausė, kuo valau veidą, kokį dieninį ir naktinį kremus naudoju. Pasakiau, kad plaunu vandeniu ir muilu, daugiau nieko – vos nenualpo. Iš karto pasiūlė botulino injekcijas – sako padarytos žalos jau joks kremas neatitaisys.

Adatų bijau kaip pajamų deklaracijos kiekvieną pavasarį, tai nusprendžiau, kad jei jau per vėlu – kam stengtis. Toliau plaunu vandeniu ir muilu. Kažkada buvau nusipirkusi micelinio vandens – vaikai pabandė išgerti: vanduo gi, sako! Tai daugiau tokių nesąmonių nedarau.

Kvepinuosi dažniausiai vyro kvepalais, kuriuos jis turi nuo savo kažkurio tai gimtadienio. Pirkau švelnius tokius, o ką – jam patinka ir man gerai. Pavadinimo nežinau, bet kainavo baisiai brangiai – apie 50 eurų su nuolaida. Bet butelis labai didelis – vos ne kaip bambalis. Už tai užtenka ilgam. Bet man jau šiek tiek jie nusibosta, todėl, kai pasibaigia Cien tualeto gaiviklis, paspaudžiu kartelį kitą, nes Andrius leis nupirkti kitus, tik kai šitie išsibaigs.

Pastą perku Blend-a-med, tą pačią, kur ir mokyklos laikais pirkdavau. Įtariu, kad joje gali būti kokių nors priklausomybių skatinančių medžiagų, nes kažkaip kitos pastos, kiek bandėme – neskanios. Dabar perkame ypač dideles pakuotes, nes pusę jų vaikai sutepa ant veidrodžių. Bet pastebėjau, kad pavilgius iš senų sukarpytų medvilninių maikių padarytais skudurėliais – visai neblogai nusišveičia.

Andrius skutasi pats ir visada susipjausto. Apsiklijuoja tualetinio popieriaus gabaliukais ir vaikšto, kol nustoja čiurkšlėmis tekėti kraujas. Dėl jo perku plonesnį, viensluoksnį tualetinį popierių, kad geriau liptų prie odos. Sako jo Gilletas jau nelabai ima. Nežinau, kai paskutinį kartą skutausi kojas, viskas normaliai buvo.

Mano antakiai vis bando susitikti, tačiau tai pastebėjusi negailestingai išraunu nepaklusniausius plaukus. Kaip ir žilus, kurių, žiūriu vis daugėja. Greičiausiai – nuo streso. Andriui liepiu daryti atpalaiduojančius masažus, tai jis pasistengia nueiti miegoti anksčiau. Tada prašau vaikų, kad palaipiotų kojomis ant nugaros, sprando – kažkiek atleidžia ir vėl galima gyventi.

Nagus nusikerpu iki mėsų, kad nieko neprilįstų į panages ir visada atrodytų tvarkingai. Andrius visada ant manęs rėkia, kad nesugebu pati nusikirpti dešinės rankos nagų ir sako, kad kitą kartą nukapos juos kirviu, tačiau galiausiai įkalbu. Jam pačiam problemų nekyla – nusikramto. Laką turiu nuo 12 klasės išleistuvių, bet, atrodo, jau uždžiuvo. Kažkada dariausi gelinį manikiūrą – po to kai vos nenusilaužiau piršto atidarinėdama piniginę, daugiau taip neberizikuoju.

Kai varydama su lygumų slidėmis, pirktomis Panevėžio mašinų turguje (nežinau, kodėl jį taip vadina, nes ten vien padėvėti drabužiai ir daiktai) už 20 eurų, įvariau į pušį – teko pasėdėti poliklinikose. Visai smagus laikas – susipažinau su Aldute ir Jonu, kurie periodiškai ateina išsirašyti vaistų nuo spaudimo ir miego. Sakau, tai gal ne nuo miego, o kad miegotumėte? Ne, sako, vaikeli, nuo miego vaistukų reikia, nuo miego. Tai taip, kankinami nemigos ir sėdėjome, gyvenimo istorijomis dalinomės iki pietų, kol gydytoja pasakė, kad mano amžiuje reiktų ramiau su ekstremaliomis pramogomis. Tikrai – lygumų slidės – baisiai ekstremalus daiktas, įsitikinau.

Grįžau prie paprastesnių sporto šakų – bėgimo aplink sodus ir mankštų namuose ant kilimėlio. Žiemą su vasariniais kedais gal ir nelabai patogu, bet vis tik Nike – gerai ventiliuoja, pirkau prieš dvejus metus 50 cent padėvėtuose, visiškai naujus, dar su kaina, už 20 eurų.

Timpas turiu net trejas – visas jas pirkau Decatlone. Nuodėmė neimti, kai po 10 eurų. Iki tol bėgiojau su mergautinėmis, bet kaimynai jau ėmė sakyti, kad mano užpakalis primena makakos, suprask, jau gerokai apsitrynęs. Kartais ant viršaus užsidėdavau lietaus kelnes. Jas parsivežiau prieš penkerius metus iš Anglijos. Kai ten gyvenome, nuolat lijo. Tik grįžusi namo supratau, kad Lietuvoje lietaus kelnės ne tokios ir reikalingos. Bet kad nemesti pinigų į balą – sunešiosiu.

Pirštines maudavausi Maximines, nes vis tiek pamesdavau dar nesibaigus sezonui. Patikimą kepurę turiu dar nuo tų laikų, kai mokėjau megzti – vis tiek bėgant miške niekas nemato.
Kartais su Andriumi nueiname į kiną, bet popkornus ir kokakolą nešamės iš namų. Girdėjome, kad lyg ir negalima, bet kuprinių niekas netikrina. Kartą nešėmės sėmkų, pasijautėme, kaip senais gerais laikais – prie narvelio. Gerą bajavyką rodė, visai kaip mūsų kieme Dariokas talžydavo Marelį.

Būna ir į spektaklį vieną kitą nueiname. Dažniausiai renkamės vietas kur nors ant laiptų arba stovimas. Nu nes koks tikslas mokėti už kėdes, kurios tokios pat patogios, kaip ir grindys. Ten sėmkų nesinešame, užtai visą laiką laikomės už rankų ir suokalbiškai šnibždamės, kaip grįžę namo intelektualiai gersime Kagorą.

Kol kiti nori nuosavų namų, mes gyvename savo 6 arų sklype, kurį Andrius užsėjo žole, nes bulvės kažkaip neaugo. Pasirodo, ravėti ir laistyti jas reikėjo. Neseniai susidėjome sienines spintas, bet taip ir liko neužbaigtos, nes meistras padarė broką ir daugiau nebepasirodė. Bet gal ir gerai, nes likusios sumos taip pat nepasiėmė. Sutaupėme ir prie spintų pripratome – originalios – niekas kitas neturės tokių, neužbaigtų.

Po remonto vis dar nespėjome pilnai įsirengti namų. Virtuvės baldamas nebeužteko pinigų, tai įsinešėme tetos stalą iš skladuko ir naudojame. Kad siena neišsiteptų prišaudėme agroplėvelę ir vuolia – laikys kokius metus-dvejus, kol susitaupysim. Anyta padovanojo naujus puodus – sako geri, naujai virtuvei bus. Padėjome į rūsį, seni dar irgi gerai makaronus verda.

Indus plauname rankomis, nes aš nekenčiu gaminti, todėl Andriui visada sakau, kad geriau jau plausiu viską. Jeigu neliks ko plauti – man reiks gaminti. Gal tiek to. Fairy dabar padarytas, kad minkštintų odą, tai ir rankoms gerai, ir indai švarūs. Kartą draugė patarė naudoti pirštines. Visai pablūdo – aš jas užsimaunu tik ypatingomis progomis, kai valau klozetą. Gi turėti dvejas – visai nelogiška – o jei sumaišysiu, kurios yra kurios!

Patalynę perkam iš Ikea. Jeigu medžiaga fainesnė, tai ir suknelę kokią susimeistrauju. Siūti nemoku ir siuvimo mašinos neturiu, bet teisingai suraišiojus dirželius, visai neprastas drabužis išeina. Aišku, į Žmones neisiu, bet ten manęs ir nekviečia. Neskaitau ir to žurnalo, neperku knygų – einu į biblioteką. Imu visas knygas iš eilės, dažniausiai tas, kurios rašo, kaip uždirbti milijoną. Kaip matote, sekasi nelabai, bet neprarandu vilties. Berods vienoje iš jų rašė: vok, vok ir suvoksi. Tai vis bandau suvokti, kaip bent iki tos plačiai aprašytos vidurinės klasės patempti. Ji tiek visko turi!

O aš tai ką – dvi paskolas, daugybę sąskaitų, vieną vyrą, du vaikus ir tiek pat džinsų. Visus juos pirkau per išpardavimus, bet vis tik norėčiau jau ko nors labiau jau pagal sezoną – oras sušilo, paslėpsniai šunta.

Dar pamiršau paminėti šunį, tai jis puikiai neutralizuoja maisto likučius. Ypač to, kurį gaminu aš. Valgo net apsiputoję – aš net Andriui sakau – pažiūrėk, kaip skanu. Su Rokse reguliariai išeiname pabėgioti, bet į žmones neiname. Nežinau kaip, bet ji kaskart sugeba rasti ir išsivolioti kažkieno kake, tai tenka plauti po šlanga. Gerai, kad turiu gumines pirštines, su kuriomis klozetą valau, nes kitaip nežinau ką daryčiau – gal Andriaus prašyčiau.

Šampūną naudojame kažkokį skirtą šunims. Rašo, kad nuo blusų. Padėjau aukščiau, kad Andrius netyčia nesunaudotų. Jis nieko neskaito. Mano intymios higienos prausiklį sunaudojo vietoj dušo želė.

Nueiname ir į kavinę – Andrius net leidžia pasirinkti kur labiau noriu: į Čili picą ar Čarli picą. Bet dažniausiai nueiname iki šalia namų esančios kebabinės, nes nu sveikiau – daržovių daug prideda. Ir būtinai paprašau be majonezo, nes mane nuo jo beria. Tai Andrius liepia neišsikalinėti ir paprašo dvigubo majonezo dozės – jis jau tikrai nemokės už orą.
Namuose kažkur mėtosi televizoriaus Funai pultelis. Remontavome jį jau du kartus.

Televizorių, ne pultelį. Pultelį Telia duoda už dyką, jei pasakai, kad sugadino vaikas. Tarkime, netyčia užlipo. Nesakai, kad įmetė į klozetą. Gerai, kad turime tas gumines pirštines.

Labai mėgstame selfintis ir fiksuoti gražiausias savo gyvenimo akimirkas. Mano telefonas neturi jokio pavadinimo ant abloškės, bet labai džiaugiuosi, kai visi pastebi, kad labai panašus į Apple. Realiai beveik ir yra Apple, tik be obuolio. Kol išmokau tarti pavadinimą – kažkoks Xiaomi. Sako kinai gamina. Nežinau, aš pirkau Pigu.lt per išpardavimų naktį.

Šiemet, po penkerių metų, pagaliau išvykome su Andriumi į kelionę. Savaitgalį praleidome Barselonoje. Nakvojome 10 kilometrų nuo centro nutolusiame kažkokiame hostelyje, viename kambaryje su keturiomis lovomis. Gerai, kad sesuo su draugu neknarkė, nes knarkėme mes su Andriumi – to jau būtų buvę per daug. Dušas buvo bendras, prausėmės su kokia tai vokiete. Ji tokia atsipūtusi buvo, visus savo atsipūtimus ramiai sau demonstravo, o aš tai ką, drovus esu žmogus, bandžiau susivynioti į A4 formato rankšluostį. Ji man kažką sakė fiur fus, fiur fus, tai supratau, kad tikriausiai yra kokia tai futbolo gerbėja, nes vokiškai jis ten kažkaip fusbolas yra.

Lauktuvių parvežėm tik anytai, nes ji kolekcionuoja magnetukus ant šaldytuvo ir pasakė, kad jeigu neparvešime, daugiau niekada negamins tinginio. Tai apėjome visą centrą, kol radome po 90 centų, nes visur kitur tai euras buvo.

Per dvi dienas suvaikščiojome 60 tūkstančių žingsnių ir prisitrynėme nemažai pūslių, bet kadangi Ispanijoje Sangria kainavo panašiai kaip vanduo – veikė ir kaip nuskausminamieji.
Prie tos nuolat statomos Katedros vos kažkaip nusifotkinome per gaujas su selfių stikais, bet mes turėjome Paulių, tai nors iš šūdinai, bet padarė kelias nuotraukas. Šeimos albumui nelabai kas bus, bet šiek tiek apkarpius ir uždėjus filtrą, feisbukui bus gerai. Galėčiau ir prie Photoshopo prisėsti, bet sesė liepė nebūti pensininkei. Ji mileniumė, o aš tai ką – lopė sako tu, kai paklausiau kas čia blogo.

Tai iš tiesų – nieko čia blogo. Geras tas mano gyvenimas. Sako, Vilniuj visi šūstrai gyvena, išpindėję. Sako, kad karas jau seniai buvo. Skaičiau apie tuos visus dalykus ir pusės jų pavadinimų net nežinojau, vietomis, nesupratau – teko googlinti. Dabar jau žinau, ko galima norėti ir ką galima turėti.

Gerai, kad karas praėjo – išsikovojom laisvę. Pasirinkimų ir neribotų galimybių laisvę. Tai džiaugiuosi dėl jos ir todėl, kad be laisvės turiu ir nepriklausomybę. Tik dabar supratau, kokia vis tik esu nepriklausoma nuo daiktų.

Nuotraukoje mano reali virtuvė. Taupom. Planas – pasikeisti iki Kalėdų. Tik dar nenusprendėm – kurių.