Pasikeitė prezidentinių reitingų lyderis: į pirmą vietą išsiveržė Ingrida Šimonytė. Ir nors jos atotrūkis nuo Gitano Nausėdos – labai simboliškas (mažesnis nei pusė procento), ši simbolika – be galo svarbi.
Nausėda po apklausos rezultatų jau nebėra toks vienintelis ir nepakartojamas, kaip anksčiau. Ir jokio esminio skirtumo – ar paklaidos ribose, ar ne paklaidos. Psichologinis poveikis – daug svarbesnis.
Lyderio karūna nebepriklauso kažkam vienam. Vienvaldis reitingų karalius nuvainikuotas. Tie centro dešinieji, kurie svarstė balsuoti už populiariausią tarp lyderių, kad „neprapultų“ jų svarus balsas, dabar nebeturi šio psichologinės prigimties motyvo.
Dauguma Šimonytės, Sauliaus Skvernelio ir Vytenio Andriukaičio rinkėjų ištikimi savo favoritams politiškai ir tradiciškai, ne tik emociškai ir mėgėjiškai. Šie kandidatai turi nemažą rinkėjų branduolį, kuris pasirengęs balsuoti už aiškų politinį turinį.
Tuo metu Nausėdos politinis turinys aiškumu niekada nepasižymėjo. Jo retorika net šiek tiek panaši į gėlių vaikų – „make love, not war“. Pasisakau už gerovę, nes gerovė yra gerai, ir nelinkiu negerovės, nes ji tokia, žinote, negera.
Nausėda stengiasi įtikti beveik visoms – net ir nesuderinamų pažiūrų – grupėms. Panašiai kaip Dalia Grybauskaitė 2009-aisiais. Jie abu – tipiniai „catch-all“ kandidatai.
Tokių kandidatų stiprybė – vienvaldžių lyderių karūna, kol vyksta rinkimų kampanija. Jie gali iš aukšto žvelgti ir į idėjines skirtis, ir į politines grumtynes tarp savo varžovų, siųsdami rinkėjams karališką žinią: „Nuo paprastų žmonių atitrūkę politikai pešasi, rūpindamiesi kiekvienas savo idėjiniu-partiniu dvaru, o aš tarnauju žmonėms.“
Kol reitingų lyderio karūna tvirtai laikosi ant galvos, tokia taktika gerai veikia. Bet kai prieš pat rinkimus paaiškėja, jog karūna buvo tik laikina ir gan efemeriška, simpatikų gretose tikėtina emocinė sumaištis.
Atrodytų – puikios naujienos: prieš porą mėnesių „valstiečiai“ lenkė krikdemus-konservatorius daugiau kaip dviem procentais, o dabar jau Tėvynės sąjunga juos apšoko net penkiais procentais. Tikras proveržis?
Vargu bau, nes velnias slypi detalėse, kaip sako metodiški vokiečiai. Tiksliau, jis slypi šuoliuojančio konservatorių populiarumo priežastyse. „Valstiečių“ reitingai irgi svyruoja, bet tai ne šio straipsnio tema.
Tėvynės sąjungos pasirodymą 2016 m. Seimo rinkimuose ir jų gebėjimą šią kadenciją vis iškopti į reitingų aukštumas lėmė ir lemia ne tik tradiciniai jų rinkėjai ir kai kurie patrauklūs politikai, bet ir politiniais benamiais paversti liberalų simpatikai.
Nemenkai sustiprinę savo partijos liberalųjį sparną Seimo rinkimų išvakarėse, konservatoriai tapo gera alternatyva ir užuovėja skandalo sumaigyto ir nusilpusio Liberalų sąjūdžio elektoratui.
Ir kai naujausia apklausa rodo, jog Tėvynės sąjungą Lietuvoje remia beveik 21 proc., o liberalus – mažiau nei 3 proc., kyla paprastas klausimas: kur dingo visi liberalūs rinkėjai? Gal skardžiai žemę prasmego?
Juk per savivaldos rinkimus geriau nei galima buvo tikėtis pasirodė net po nokauto neatsigavęs ir tebesvirduliuojantis Liberalų sąjūdis, o Remigijaus Šimašiaus ir Vytauto Grubliausko komitetiniai liberalai nesunkiai laimėjo Klaipėdoje ir Vilniuje.
Kur visi tie balsai keliauja per apklausas? Į tuos varganus Liberalų sąjūdžiui atitenkančius du su puse procento naujausioje „Vilmorus“ apklausoje jie akivaizdžiai netelpa.
Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius dar neįsteigė savo Laisvės partijos, kuri turėtų atsirasti birželį. Šios partijos potencialūs rinkėjai jau apsisprendė, kad su Liberalų sąjūdžiu jiems kaip ir ne pakeliui.
Taip pat neatmestina, jog Tėvynės sąjungai nubyrėjo ta dalis buvusio liberalų elektorato, kuriai bent jau šiuo metu euforijos nekelia nei būsima Armonaitės partija, nei vis dar neatsišviežinęs Liberalų sąjūdis.
Tačiau prezidento rinkimai praeis, Laisvės partija įsisteigs, Liberalų sąjūdis, tikėtina, atsinaujins ir atsities. Galbūt liberalai, artėjant Seimo rinkimams, net susitars dėl jungtinio sąrašo. Kas tada laukia Tėvynės sąjungos reitingų? Kas jos laukia Seimo rinkimuose?
Krikdemai-konservatoriai gali išlikti konservatyviais liberalais ir kautis dėl liberalių rinkėjų balsų tikėdamiesi, kad tradicinis konservatyvesnis elektoratas vis tiek už juos nubalsuos iš įpročio, pareigos ir meilės.
Tokia viltis iki šiol pasiteisino, pirmiausia – dėl liberalų dramos. Tačiau Europos tradicinės centro dešinės partijos, nuo kurių masiškai nusigręžia konservatyvi rinkėjų dalis, byloja apie liberalėjimo strategijos nesėkmę. Tėvynės sąjunga vis tiek rizikuos ir eis šiuo nepasiteisinusiu keliu?
Kitas variantas Tėvynės sąjungai – apsisukti ir žengti kelis žingsnius konservatyvesnės dešinės link. Kaip Sebastianas Kurzas Austrijoje. Tačiau Gabrielius Landsbergis sako, kad tai gali reikšti judėjimą į populistų kontroliuojamas teritorijas.
O kas yra populizmas? Idėja pasivadinti „žmonių partija“ – nė iš tolo ne populistinė? Ir apskritai – kodėl pastaruoju metu taip mėgstama dėti lygybės ženklą tarp konservatizmo ir populizmo arba radikalizmo? Ar tai nėra būdas tiesiog mandagiai atsisakyti konservatizmo?
Konservatorių pavadinimas kildinamas iš žodžio „išsaugoti“. Ką ir nuo ko dabartiniai Lietuvos konservatoriai pasirengę saugoti? Tai pagrindinis klausimas partijai, kuri yra krikščionių demokratų ir konservatorių, o ne liberalų, „žmonių“ ar hipsterių.
Šį klausimą pagvildensime išsamiau kitame – konservatizmui skirtame – straipsnyje.