V. Zelenskis bus šeštasis šalies prezidentas per beveik 28-erius jos nepriklausomybės metus. Daugiau prezidentų per tokį laikotarpį neturėjo nė viena postsovietinė šalis. Jau vien šis faktas rodo, kad ukrainiečiams sunku įtikti. Bet V. Zelenskio kelias į pergalę atskleidžia daug svarbesnę tiesą apie juos: ukrainiečiai nelinkę priimti bet kokį autoritetą. Tai apsunkina Ukrainos, kaip svarbiausios pasaulio buferinės valstybės, esančios tarp vadinamosios Rusijos tvirtovės ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos Europos flango, padėtį.
Optimistams nesunku rasti šviesių pusių, vertinant būsimąjį pereinamąjį laikotarpį.
Ligšiolinis prezidentas Petro Porošenka, kuris per savo kadenciją stengėsi konsoliduoti valdžią ir nustumti konkurentus, taikingai perduoda savo postą, jis net nemėgino manipuliuoti rinkimais ir kelyje į pergalę naudoti gudrius triukus – galbūt dėl to, kad manė – klaidingai, – jog rinkėjai jį myli (73 proc. rinkėjų pasirinko jo priešininką), o galbūt dėl to, kad ukrainiečiai, užuodę pirmuosius tokių gudrybių ženklus, masiškai suplūsta į gatves.
V. Zelenskis yra žydas, jis kalba geriau rusiškai nei ukrainiečių kalba, o tai reiškia, kad dauguma rinkėjų atsparūs kietam ukrainiečių nacionalizmui, kuris paprastai yra antisemitiškas ir nepakantus bet kam, kas rusiška. V. Zelenskiui tik 41-i, ir jis nepriklauso postsovietiniam politiniam elitui, grupei aiškiai korumpuotų bei savanaudiškų asmenų, be to, jis savo jėgomis susikrovė milijoninį turtą, sukūręs klestinčią gamybos bendrovę. Bet visa tai nėra svarbiau už faktą – kodėl ir kaip jam pavyko laimėti.
P. Porošenkos strategija buvo sutelkta į jo pasiaukojamas pastangas sutelkti tautą ir rekonstruoti valstybę: sukurti aljansą su Vakarais, sustiprinti kariuomenę, įgyti Ukrainos Bažnyčios nepriklausomybę nuo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios, palaikyti ukrainiečių kalbą. Labdara arba pašalpos skurstantiesiems – taip pat buvo jo rinkimų kampanijos dalis. Jis tarytum atstojo šalies įvaizdžio „tėvą“; ir nors save pateikdavo kaip vienintelę alternatyvą Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomoje Ukrainos dalies perėmimo kampanijoje, jis naudojo frazę, kuri kitados skambėjo iš V. Putino lūpų: „Yra daug kandidatų, bet tik vienas prezidentas“.
V. Zelenskis nugalėjo P. Porošenką, išjuokdamas paternalistines ambicijas, desakralizuodamas P. Porošenkos aparatą ir pašiepdamas jo orumą bei svarbumą. Tai buvo ypač akivaizdu per tris savaites, skyrusias pirmąjį rinkimų turą nuo antrojo. Prezidentas siekė surengti rimtus debatus visuomeninio transliuotojo studijoje, bet V. Zelenskis privertė jį nusileisti ir susitikti akistatai Kijevo Olimpiniame stadione, – tai precedento neturintis atvejis: pagal įstatymą kandidatų debatai turi vykti TV studijoje. O kiek anksčiau V. Zelenskis pasiūlė atlikti kandidatams tyrimus, kurie parodytų, kad jie nevartoja alkoholio ir narkotikų, – toks pasiūlymas nė per plauką nepakenkė V. Zelenskiui (ukrainiečiai iš jo yra sulaukę dar spalvingesnių ėjimų), bet subtiliai pažemino P. Porošenką.
Per stadione vykusius debatus V. Zelenskis, seriale „Tautos tarnas“ vaidinęs būtent šalies prezidentą, lengvai prieš auditoriją atsiklaupė ant kelių, pagerbdamas kare su Rusija žuvusius ukrainiečių karius, nepalikęs P. Porošenkai kitos išeities – sekdamas jo pavyzdžiu jis taip pat nerangai atsiklaupė.
„Aš nesu jūsų oponentas, aš esu jums verdiktas“, – P. Porošenkai sakė komikas per akistatą stadione. Tai buvo daugiau nei didaktinis juokelis. P. Porošienka, regis buvo primiršęs, kad Maidane šurmuliavusi vadinamoji Orumo revoliucija, kuri nuvedė iki jo išrinkimo 2014 metais, faktiškai buvo be tvirtos vadovo rankos, – tiesioginės demokratijos ir saviorganizuotumo žygdarbis. V. Zelenskis sąmoningai atgaivino šią atmintį.
Komikas nedalijo beveik jokių pažadų, jis nieko nežadėjo net tiems, kas padėjo jam laimėti. Iki šiol neaišku, kas bus paskirtas į pagrindinius postus. Paklausiau buvusio šalies ekonomikos ministro Aivaro Abromavičiaus, kuris rengė V. Zelenskio susitikimus su investuotojais, ar jis džiaugiasi V. Zelenskio pergale ir ar jis tęstų vienokį ar kitokį bendradarbiavimą su juo. „Žinoma, aš džiaugiuosi!“ – atrašė jis, nusiųsdamas man nuotrauką, kurioje jis stovi per pečius apkabinęs besišypsantį V. Zelenskį. Į kitą klausimo dalį atsakymo nesulaukiau.
V. Zelenskio pažiūros, išsakytos per kelis miglotus interviu ir spaudos konferencijas, atrodo lygiai taip pat miglotai proeuropietiškos ir, ekonominiu požiūriu, liberalios, bet nė vienas jo teiginys niekaip jo neįpareigoja, – išskyrus vieną pažadą, kurį jis be paliovos dalija: konsultuotis su žmonėmis, prieš priimant bet kokį rimtą sprendimą, per referendumą arba, smulkesniais klausimais, per kokius nors socialiniais tinklais grįstus mechanizmus.
Beje, prieš rinkimus V Zelenskis susitiko tik su vienu Vakarų lyderiu, Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, kuris buvo ką tik surengęs „puikius debatus“ stengdamasis išgauti iš visuomenės nuomonę pagrindiniais politikos klausimais, – ir tai nėra sutapimas.
V. Zelenskio įsipareigojimas tiesioginei demokratijai dar turės bus patikrintas. Tai gali būti tik jo kampanijos patarėjų gudrus taktinis manevras arba jo silpno prezidentavimo priedanga, siekiant sugrąžinti aktyvus bei įtaką entuziastingam komiko rėmėjui ir verslo partneriui, iš Ukrainos išvykusiam milijardieriui Igoriui Kolomoiskiui. Bet toks „tautos tarno“ pažadas padėjo V. Zelenskiui laimėti.
P. Porošenka ir kiti Ukrainos politikai regis, vis dar rimtai neįvertina šio fakto, V. Zelenskio laimėjimo. Jie kuria planus spalį vyksiantiems parlamento rinkimams (arba pirmalaikiams rinkimams, jeigu V. Zelenskis rastų teisėtų būdų paleisti parlamentą iki dabartinio parlamento kadencijos pabaigos), tikėdamiesi neleisti V. Zelenskio besiformuojančiai komandai (žinoma, pavadintai Tautos tarnais), užsitikrinti daugumos balsų palaikymą. Bet jeigu jiems seksis ir V. Zelenskis bus galiausiai priremtas prie sienos, jis neturės kitos išeities, kaip tik atsigręžti tiesiogiai į žmones, į stiprią Ukrainos piliečių visuomenę, kaskart sulaukęs pasipriešinimo parlamente.
Nė viena iš šių grupių, regis, neturi patikimų tarpininkų V. Zelenskio Ukrainoje. Abiems joms teks kreiptis į Ukrainos tautą tiesiogiai, bet kokiomis jiems prieinamomis priemonėmis.
Ar tokia didelė, sudėtinga šalis kaip Ukraina galės būti šitaip valdoma, parodys laikas. Bet Ukrainos demokratijos šaknys glūdi 16-18-ojo amžiaus kazokų savivaldoje, ir šalis per lemiamus savo istorijos lūžio momentus, regis, grįžta prie šių šaknų.
Pavyzdžiui, šiandien, siekiant įtvirtinti pažangą, būtina visiškai pertvarkyti niekam tikusią teismų santvarką, ir galimas dalykas, kad referendumai ir nuolatinis piliečių visuomenės daromas spaudimas yra vienintelės veiksmingos priemonės kelyje į šį tikslą.
V. Zelenskio pergalė – dar viena viliojanti proga Ukrainai atrasti valdymą, kuris būtų tinkamas, atsižvelgus į jos ypatingą, anarchinį nacionalinį pobūdį. Kaip ir P. Porošenkos trumpas valdymas, šis taip pat gali būti praleista proga, – arba galbūt pagaliau pavyks išlaisvinti tą kūrybinę energiją, kuri Ukrainai žūtbūt reikalinga, norint užsitikrinti didelį šuolį į priekį.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
