Taigi, užduosiu klausimus: 1. Kokių priemonių imamasi Lietuvoje, siekiant išsaugoti auksinių karosų populiacijas? Nes juk jie neatlaiko sidabrinio karoso konkurencijos bei hibridizuojasi su jais...
Sidabrinis karosas į Europą kaip dekoratyvinė rūšis iš Vidurinės Azijos atkeliavo dar XVII a., manoma, kad panašiu laikotarpiu ji pasiekė ir Lietuvos teritorinius vandenis, visų pirma įv. dvarininkų tvenkinius ir pan. Tad nors sidabrinis karosas ir laikomas invazine rūšimi (nors kaip ir karpis nėra įtrauktas į invazinių žuvų rūšių Lietuvoje sąrašą), jo istorija Lietuvoje labai sena.
Įdomu tai, kad beveik visose šalyse, kur buvo introdukuoti, karosai sėkmingai dauginosi laukinėje aplinkoje ir išplito savaime. Ši rūšis dėl nereiklumo gyvenimo ir dauginimosi sąlygoms nedideliuose uždaruose vandens telkiniuose, nesant pakankamam plėšrūnų gausumui, dažnai išstumia kitas žuvų rūšis, todėl jų introdukcija turėtų būti kontroliuojama. Tai neabejotinai sėkmingiausiai įsitvirtinusi svetimžemė žuvų rūšis Europoje.
Kadangi ši rūšis konkuruoja su vietinėmis rūšimis, šios rūšies įveisimas į vandens telkinius kelia potencialų pavojų vietinėms žuvų populiacijoms. Šiuo metu galiojantys žuvininkystės įstatymai draudžia savavališkai įveisti žuvis į valstybinius ar išnuomotus vandens telkinius. Pagal mitybos pobūdį sidabrinių karosų mityba persidengia su auksinio karoso ir karpio mityba, šiek tiek ši rūšis dėl maisto konkuruoja su lynais ir dar mažiau su karšiais ar kuojomis.
Žvejų mėgėjų tarpe sidabrinis karosas yra dažniausiai naudojama „gyva žuvelė“, tad žvejai mėgėjai nuolatos platina šią rūšį vidaus vandenyse. To daryti nederėtų, tačiau mėgėjiškos žūklės taisyklėse toks draudimas nenumatytas. Visgi turiu pastebėti, kad esant pakankamam plėšrūnų gausumui ir normaliam deguoniniam režimui vandens telkinyje karosai nekelia didelio pavojaus vietinei ichtiocenozei.
Gyvosios gamtos, o tuo pačiu ir žuvų apsauga rūpinasi ne ichtiologai, o aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos, taip pat tą privalo daryti ir kiekvienas sąmoningas žvejys mėgėjas.
Jau nuo 1998 m. esu pastebėjęs pora mažų auksinių karosų ūselių, jie išryškėja, kai karosai yra bent jau 20 cm., o patys ūseliai – iki 1 mm. Galima spėlioti, kad tai hibridai su karpiu ar lynu, bet tada kaip su tomis gyvybingomis populiacijomis, nes juk daug kur prirašyta, kad hibridai nevaisingi, o ir tuose telkiniuose pagauti karpių ar lynų neteko... Taigi, klausiu:
2. Ar turi auksiniai karosai ūselius, o gal dėl jų mažumo jie tokie nereikšmingi, kad jų iki šiol mokslo vyrai net nepastebėjo?
Auksiniai karosai lūpų kampučiuose ūselių neturi! Vieną porą nedidelių ūselių turi sidabriniai karosai bei šių žuvų hibridai. Šis požymis nurodytas visuose moksliniuose žuvų atpažinimo žinynuose.
Auksinių karosų hibridai su karpiais ar lynais nėra žinomi ir vargiai gamtoje įmanomi.
Mokslo knygose Lietuvoje apie žuvis pasigendu didesnio įdirbio, tyrimų ir pan. Atrodo, kad keičiasi tik knygų datos (jos jaunėja), o žuvies aprašymas koks buvo, toks ir liko. Netgi nuotraukos neatitinka realybės. Nuotraukoje akivaizdžiai sidabrinis karosas, bet vien todėl, kad jo žvynai su geltonu atspalviu, tai jau puikuojasi užrašas, kad tai auksinis karosas.
Būtų įdomi sužinoti kokios „mokslo“ knygos turimos omenyje? Rekomenduotume kliautis patikimais moksliniais šaltiniais.
Žuvies spalva nėra skiriamasis sidabrinio ar auksinio karoso požymis. Tiek sidabrinio, tiek auksinio karoso spalva stipriai varijuoja, nors pagrindiniu atspalviu sidarbriniam karosui lieka pilka ar žalsvai pilka kūno spalva, o auksiniam būdinga geltonos, žalsvai gelsvos spalvos variacijos, nors pasitaiko ir visiškai pilkų individų.
Auksinio karoso galvos priekis apvalus, tuo tarpu sidabrinio neženkliai šnervių–burnos srityje išsikišęs į priekį. Kūno forma sidabrinis karosas panašus į auksinį savo pusbrolį tik yra šiek tiek pailgesnės formos ir sidabrinės spalvos, taip pat ilgesniu uodeginio peleko stiebeliu. Žvejams mėgėjams šias rūšis lengviausia atskirti pačiupinėjus nugarinį ir analinį pelekus, jeigu jų priekiniame spindulyje jaučiami aštrūs, kibūs dantukai, tai sidabrinis karosas.
Taip pat praskrodus žuvį, sidabrinio karoso pilvaplėvė visuomet bus juodos spalvos, tuo tarpu auksinio karoso pilvaplėvė įv. spalvų, tačiau tikrai ne juoda. Blogiausiu atveju galima skaičiuoti žvynų skaičių šoninėje linijoje. Auksinių karosų šoninėje linijoje ne mažiau nei 33 žvynai, tuo tarpiu sidabrinis karosas šoninėje linijoje turi mažiau nei 31 žvyną.
O kodėl to „auksinio karoso“ pelekai ne raudoni?
Auksinio karoso (Carassius carassius) pelekai nebūtinai yra rausvos, o juo labiau ne raudonos spalvos. Taip pat pažymime, kad paprastojo karoso pelekų spalva nėra rūšies skiriamasis požymis.
Arba, kad akvariumų dekoratyvinės auksinės žuvelės kilusios iš auksinio karoso... Man tai panašiausia į vertimo klaidą, nes verčiama pažodžiui – nepaaiškinant (o, gal nesuprantant), kad tai ne tas mūsiškis auksinis karosas, bet tas „auksinis“, kuris yra sidabrinio karoso atmaina, kai žvynai įgauna geltoną ar raudoną spalvas, o rusiškai bus „krasny“, o jie ir tą carassius carassius kartais vadina „krasny“, o sidabrinį – „biely“... todėl tų auksinių žuvelių protėvis yra sidabrinis karosas ir ne kitaip, ir tai jau reikėtų išgyvendinti iš knygų.
Auksinės žuvelės protėvis tikrai yra sidabrinis karosas, tiksliau sakant jo forma/veislė, iš kurios buvo išveista ši dekoratyvinė žuvelė. Klaidinga informacija spaudoje ar internete išties galėjo pasitaikyti dėl vertimo iš kitos kalbos klaidos. Mokslinės informacijos šaltiniuose tokio pobūdžio klaidos neteko matyti.
Arba, kad Lietuvoje sidabrinių karosų populiacijos susideda beveik vien tik iš patelių, bet kodėl tada žvejojant man tenka dažnai pagauti ir patinų? Arba pagauti hibridų? Ir, beje, tos populiacijos atrodo gyvybingos.
Aišku, galima diskutuoti ta tema, gal tai sulaukėjusios dvilytės ausinės žuvelės, kurias paleido žmonės atgal į vandens telkinius ir su laiku jos grįžo į savo pirmykštę išvaizdą arba atsirado vaisingų patinų hibridų, bet faktas tas, kad patinų tenka pagauti panašiai tokiu santykiu su patelėmis kaip 1/3, taip, kad užteks rašyti tą nesąmonę, kad Lietuvoje gyvena beveik tik sidabrinių karosų patelės, kurios gimdo tik pateles, nes jei jau taip būtų, tai hibridų neatsirastų.
Trumpai pabandysiu paaiškinti sidabrinio karoso dauginimosi strategijas ir iš to galimai kylančius neaiškumus. Sidabrinių karosų patelių dauginimąsi gali inaktyvuoti kitų žuvų nerštas. Tuomet inaktyvuoti, bet neapvaisinti kitų žuvų sperma (raudžių, auksinių karosų, lynų, karpių) ikreliai vystosi išlaikydami neredukuotą chromosomų rinkinį, t.y. tikrasis lytinis dauginimasis susikryžminant patino ir patelės genofondui neįvyksta. Iš tokių ikrelių išsirita tik triploidinės patelės. Tokios žuvys greičiau auga, tačiau yra mažiau gyvybingos lyginant su normaliomis diploidinį chromosomų rinkinį turinčiomis populiacijomis.
Išimtinai patelių populiacijose amejotiškai besidauginčios žuvys gimdo vien triploidines pateles, toks dauginimosi būdas (ginogenezė) galėjo išsivystyti dėl karpinėms žuvims nebūdingos lytinės sidabrinių karosų populiacijų struktūros. Šių žuvų populiacijose patinų visuomet būna ženkliai mažiau nei patelių.
Natūraliose populiacijose patinų/patelių santykis kartais siekia 1/10 ar net mažiau. Įdomu ir tai kad Europos vandenyse atlikti tyrimai rodo, kad didžioji laisvėje gyvenančių patelių dalis turi triploidinį chromosomų rinkinį ir tik mažiau nei ¼ yra su normaliu chromosomų rinkiniu. Tikėtina, kad maža, diploidinių, sėkmingai lytiniam dauginimuisi būtina, individų dalis taip pat skatina ginogenezę. Teoriškai tokiu būdu atsiradusių palikuonių laikyti hibridais negalime, nes jie turi tik sidabriniams karosams būdingus genus ir išorinius požymius.
Pastebėta ir kita įdomi tendencija: triploidinių patelių dalis būna didžiausia jaunose populiacijose ar žuvims patekus į naują arealą (ar tiesiog naują vandens telkinį), vėliau populiacijos lytinė struktūra stabilizuojasi, o patelių patinų santykis pasiekia 1/5. Tad toks dauginimasis gali būti laikomas ir prisitaikymu plintant į naujus arealus, kur spartesnis dauginimasis ir augimas gali lemti geresnes populiacijos išgyvenimo galimybes. Tad senose, nusistovėjusiose populiacijose patinų ir patelių santykis tikrai kitoks, nei naujai „okupuojamuose“ vandens telkiniuose.
Kitas svarbus aspektas – tai žuvininkystės ūkiuose dauginami sidabriniai karosai: patelių ikrai apvaisinami patinų sperma ir šios žuvys tikrai plačiai ir nuolatos pasklinda po įv. Lietuvos vandens telkinius tiek vykdant įžuvinimo darbus (privačius ir valstybinius), tiek ir žvejų mėgėjų dėka.
Dar noriu paklausti apie šių žuvų svorius. Knygose rašoma, kad auksiniai karosai auga iki 5 kg., o sidabriniai – iki 1,5 kg., bet pats pasikliauju tik kokybiškomis ir tiksliomis nuotraukomis ir tik Švedijoje pagauna auksinių kurie siekia 3,5 kg., Anglijoje – kiek mažesni, o štai jau vadinamų sidabrinių karosų tikrai jau daug kur randu tokių, kurie sveria 4–5kg.
Tai gal, visgi, reikėtų tuos svorius pakoreguoti? O gal pradėti fiksuoti hibridų duomenis ir po nuotrauka parašyti, kad tai – ne sidabrinis karosas, o jo hibridas su karpiu, o gal karšiu? O jei jau kalbama apie hibridizaciją, tai kodėl visur randu tik tokią informaciją, kad patelė buvo sidabrinio karoso, o patinas jau bet kokios kitos karpinės žuvies. O kas, jei patinas – sidabrinis karosas, o patelė – auksinio karoso? Hibridų nebebus? Gal, visgi, reikėtų išsamesnių tyrimų tuo klausimu, iš kur atsirado sidabrinių karosų patinai ir iš kur nuo 1,5 kg., jie jau sugeba užaugti iki 5 kg.? Hibridizacija ir iš to išsivystančios gyvybingos populiacijos, juk tai gana įdomu.
Geriausiai žvejams mėgėjams žinomas hibridas yra Sidabrinio karoso ir karpio mišrūnas F1, nors ir sparčiai augantis, tačiau tai nevaisingas ir daugintis negalintis hibridas.
Pagal tarptautinius mokslinių tyrimų duomenis Sidabriniai karosai užauga iki 48 cm ilgio ir 4,5 kg svorio, o auksiniai karosai – iki 3,6 kg svorio.
Didžiausias Lietuvoje oficialiai užregistruotas sidabrinis karosas buvo 42 cm ilgio ir svėrė 3,250 kg, nustatytas jo amžius – 14 metų. Kalifornijos valstijoje 2002 metais buvo sugautas 4,3 kg svėręs sidabrinis karosas.
Europoje, o ir Lietuvoje, auksinio karoso populiacijomis rūpinamasi, ieškoma būdų kaip jas apsaugoti ar išsaugoti. Viena iš pagrindinių auksinių karosų populiacijų apsaugos forma – tai saugomų teritorijų išskyrimas ir šių žuvų apsauga natūraliose buveinėse.
Išsamūs tyrimai, esant poreikiui, tikrai būna atliekami, tačiau kol kas tam lėšų nėra numatyta.
Tikiuosi, kad atsakėme į Jūsų klausimus ir bent iš dalies išsprendėme kylančius neaiškumus.
Gerbiami mūsų portalo skaitytojai, jeigu turite klausimų mūsų ichtiologams – rašykite mums laiškus ar žinutes adresu info@kablys.lt arba mūsų Facebook paskyroje ir mes pasistengsime, kad į juos būtų atsakyta.
