Dabar, kai pirmoji pastraipa turbūt sukėlė jums nevalingus traukulius smegenyse, pakalbėkim apie tai, dėl ko mes čia ir susirinkome. Kvepalai.
Šiandien turime kvapą, kuris absoliučiai tiks ir vyrams, ir moterims, visų pakraipų ir religijų žmonėms, nes sukurtas toks keistas, kad jį supranta visi. Net tie, kas nieko neužuodžia.
Kvepalų “Blackpepper”, kaip galima suprasti ir iš pavadinimo, viršutinis kvapas yra juodieji pipirai. Tiesiog juodieji pipirai, tie grublėti ir susiraukšlėję saulėje, kvepiantys Indijos karščiu. Teličerio pipirai, laikomi geriausiais pasaulyje, yra iš Indijos, Keralos valstijos, ir tas miestas dabar vadinasi Thalaseris, nes indai visam pasauliui atkišo vidurinįjį pirštą, pervadindami krūvą miestų: nebe Madrasas, o Čenajus, ir nebe Bombėjus, bet Mumbajus. Prasmės jokios, miestai atrodo, kaip ir anksčiau, bet ant širdies labai gera, kad visus supainiojo.
Kvepalai, kelias minutes apžavėję pipirais, nudžiūsta ir atsiskleidžia tauriausiu medžiu - ir kedru, ir sandalmedžiu, ir muskusu. Dar yra “akigalos medis” (akigalawood), tokia sintetinė formuluotė, primenanti pačiulius, bet dar arčiau rūkomos marihuanos kvapo.
Šiuos kvepalus Lietuvoje galima įsigyti už juokingą maždaug 90 eurų kainą: genialus 100 ml buteliukas kainuos tiek, kiek geras kepsnys. Bet kepsnį suvalgai ir nėra, o kvepalų buteliukas ilgai teiks malonumą. Kvepalai gaminti Ispanijoje, nes kodėl gi ne.
Šių kvepalų gimdytojai, mados namai iš Prancūzijos, “Comme des Garçons” (tai reiškia “kaip berniukai”, ir jau daug metų šis pavadinimas erzina žmonių protus, kaip koks Prancūzijos Užkalnis) dažnai sukuria visokių keistų kvapų - purvino garažo arba valčių, išteptų degutu (apie pastaruosius rašiau DELFI.)
“Blackpepper” kvapas pasilieka “arti prie odos”, jie labai mažai skleidžiasi į aplinką, todėl juos užuos tik tie (arba tos), kas bus labai, labai arti jūsų. Ir jie (arba jos) greičiausiai manys, kad tai natūralus jūsų kvapas.
Tai vieni netikėčiausių kvepalų, nes ilgai uostant, ima žaižaruoti naujomis asociacijomis: dūmais (gal net tiesiog suktinės dūmeliu), senos bibliotekos knygomis su rūgščiai dvelkiančiais ir pageltusiais atverstų knygų puslapiais, mediniu rašomuoju stalu ir išpiltu tušu, paskui vėl atsiranda obliuojamas medis, stambios kvapnios drožlės, o tada - tik ką užkurtos krosnies kvapas, kai malkos dar tik įsideginėja. Gal dar terpentino, pušies sakų ir sausų Nidos miško kankorėžių ir spyglių, apipūstų sūraus jūros vėjo.
Nežinau, kuo kvepėjo jūsų namai, bet mano atmintyje namų pojūtis ir prisiminimas būtent toks.
Andrius Užkalnis rašo apie kvepalus ir maistą savo portale www.laukineszasys.com
