Vieną pirmadienio popietę su profesore prisėdome pasikalbėti apie studijas Harvarde, teisinį išsilavinimą XXI a., skaitmeninės revoliucijos keliamus iššūkius teisininko profesijai ir teismų sistemos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje.
– Jau daug metų dėstote Harvardo teisės mokykloje, beveik aštuonerius metus jai vadovavote. Jūsų nuomone, dėl kokių priežasčių Harvardo teisės mokykla tapo vienu geriausių pasaulyje teisės universitetų, teisinio išsilavinimo ikona, dažnai vaizduojama net ir populiariojoje kultūroje?
– Tegu kiti sprendžia, ar Harvardas iš tiesų yra lyderis teisinio švietimo srityje. Aš galiu pasidalyti savo nuomone apie tai, kas lėmė, jog Harvardo teisės mokykla tapo tuo, kuo yra, kodėl būtent ji pritraukia studentus iš viso pasaulio ir kaip nutiko, kad jos alumnai tampa politikos, teisės ir kitų sričių lyderiais. Taigi manau, kad Harvardo teisės mokykla yra išskirtinė dėl kelių dalykų.
Vienas jų – inovacijų tradicija. Suprantu, kad tai skamba kaip paradoksas, tačiau tai tiesa. Mes nesiilsime ant laurų, niekada negalvojame, kad galbūt jau viską supratome ir atradome. Čia dominuoja nuolatiniai pokyčiai ir atradimai – visai nesvarbu, ar kalbame apie naujus dėstomus dalykus, ar apie naujus dėstymo ir tyrimų metodus.
Harvardo teisės mokykloje, kuri, tiesą sakant, patyrė daug sunkumų savo veiklos pradžioje, lūžio taškas buvo 1870-aisiais sukurtas ir dėstytojų pradėtas taikyti vadinamasis bylų metodas (angl. case method), kuris ir šiandien vis dar dominuoja. Šio metodo esmė – per paskaitas aptarti ir analizuoti teisėjų nuomones, o ne vien tik teisės aktų nuostatas ir doktrinas. Dėstytojai paprastai pačių studentų prašo pristatyti visų ginčo šalių argumentus, naudojantis teisėjų parengtomis nuomonėmis ir ginčo šalių pateiktais įrodymais. Studentai turi šiuos argumentus ne tik pristatyti, bet ir kritikuoti, analizuoti.
Tai – ne paskaita, o įtraukianti veikla, kurioje aktyviai dalyvauja studentai, užuot dėstytojui dėsčius teorinius dalykus. Pastaruoju metu toks užsiėmimų pobūdis taip pat tobulinamas – dabar daugelis mūsų grupių yra mažesnės, dėstoma naujų dalykų. Be to, atsirado daug naujų paskaitų formų – vadinamųjų dirbtuvių (angl. workshops), seminarų, skaitymo grupių. Kita svarbi inovacija – studentų lavinimas teisės klinikose, kuris čia pradėtas taikyti XX a. pradžioje ir kurio populiarumas stipriai išaugo praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį. Dabar turime per trisdešimt skirtingų teisės įstaigų, kuriose studentai gali praktikuotis. Siūlome ne tik įprastas praktikos sritis, bet ir naujoviškas veiklas, pavyzdžiui, kviečiame studentus prisidėti kuriant algoritmus, kurie pagerintų teismų prieinamumą žmonėms.
Kitas dalykas – mūsų atsidavimas analizės metodui. Tikimės, kad Harvardo teisės mokykloje nelieka klausimų, kurie būtų nepaliesti studentų ar darbuotojų, nustumti į šalį. Visada atvirai analizuojame įvairius argumentus. Manau, tai mums padeda išlikti sąžiningiems, taip pat studentams įgyti įgūdžių, kuriuos jie vėliau galės taikyti įvairiose gyvenimo situacijose.
Galiausiai turime tradiciją tarnauti ne tik teisei, bet ir visuomenei. Mūsų misija – skatinti lyderystę, kuri reiškia ir tarnavimą visuomenei, viešajam interesui. Manau, kad tokia aplinka paveikia ne tik būsimas mūsų studentų karjeras, bet turi ir kur kas didesnį poveikį jų gyvenimams.
– Paminėjote, kad lyderystė, tarnystė visuomenei yra Harvardo teisės mokyklos misija. Iš tiesų šis universitetas garsėja tuo, kad jį yra baigę net keli JAV prezidentai, senatoriai, teisėjai. Tiesą sakant, tarp universiteto alumnų yra lyderių iš viso pasaulio. Ką konkrečiai daro universitetas, siekdamas palaikyti ir skatinti lyderystės ir tarnavimo žmonėms tradicijas?
– Iš tiesų tarp mūsų alumnų yra Aukščiausiojo Teismo teisėjų, įvairiausių institucijų vadovų visame pasaulyje, ministrų ir garsių teisininkų. Man didelė garbė žinoti, kad galėjau susipažinti su daugeliu iš jų.
Lyderystės skatinimas Harvardo teisės mokykloje susideda iš daug elementų, tačiau, mano nuomone, svarbiausias jų yra patys studentai. Atsirinkdami studentus pabrėžiame, kad tai yra mūsų misija, ir ieškome žmonių, turinčių būtent tokias vertybes. Atvykę mokytis šie studentai įkvepia ne tik vieni kitus, bet ir darbuotojus. Pavyzdžiui, studentai demonstruoja neįtikėtiną susidomėjimą tarnauti viešajam interesui: pagal reikalavimus mūsų studentai studijuodami (per trejus metus – aut. past.) turi 50 valandų skirti pro bono darbui, tačiau kasmet vidurkis gerokai didesnis. Studentai patys kuria kultūrą, kuri sustiprina ir pabrėžia tai, ką mes norime jiems perduoti.
Manau, kad vienas geriausių būdų išmokti lyderystės yra tapti lyderiu. Universitetas daug investuoja kurdamas tam tinkamą erdvę. Turime daugiau nei šimtą įvairių studentų organizacijų – akademinių teisės žurnalų, teisinių paslaugų teikimo organizacijų, kurios atstovauja nepasiturintiems žmonėms, turintiems įvairių teisinių poreikių, socialinių organizacijų. Universitetas tokias organizacijas labai palaiko – stengiamės suteikti joms darbo vietą ir bent nedidelę finansinę paramą, pasirūpiname reikalinga erdve jų organizuojamiems renginiams. Studentai tiesiogiai gali mokytis lyderystės tapdami tokių organizacijų lyderiais.
Turiu paminėti ir praktinius mūsų filosofijos aspektus. Stengiamės studentams nuolat priminti, kad jų karjeros bus ilgos ir jie galės pakeisti ne tik keletą darboviečių, bet ir išmėginti save skirtinguose sektoriuose. Be to, primename, kad dirbdami jie beveik visur gali prisiimti visuomeninių pareigų. Turime dvi karjeros konsultavimo „dimensijas“ – viena skirta žmonėms, kurie planuoja savo karjerą privačiame sektoriuje, kita orientuota padėti karjera viešajame arba nevyriausybiniame sektoriuje besidomintiems studentams. Norime ne tik būti vertingi praktiniais patarimais, bet ir padėti studentams atrasti vieniems kitus, paskatinti bendraminčių bendrystės jausmą.
Manau, svarbu ir tai, kad studentų stengiamės klausti ne tik apie tai, kokia yra teisė, bet ir apie tai, kokia ji turėtų būti. Nuolat grįždami prie šio klausimo formuojame ne tik lyderystės ir atsakomybės suvokimą, bet ir skatiname smalsumą bei kūrybiškumą. Turbūt neįmanoma baigti Harvardo teisės mokyklos manant, kad viskas yra gerai, nes mes praleidžiame labai daug laiko ragindami žmones mąstyti apie tai, kaip viskas galėtų būti geriau.
– Kas, Jūsų nuomone, yra svarbiausia rengiant sėkmingai dirbančius teisininkus?
– Manau, svarbu atsakomybės jausmo už čia įgyjamas žinias ugdymas, kad absolventai tas žinias taikytų atsižvelgdami į etikos normas ir į tai, kokį poveikį tai turės visuomenei.
Antras svarbus dalykas – nuolatinis studentų pasirengimo tikrinimas, jų argumentų testavimas, mokymas iš anksto nuspėti ir analizuoti kontrargumentus, suprasti įvairių žmonių pozicijas.
Trečias dalykas, manau, susijęs su jau minėta inovacijų tradicija. Reikia mokyti studentus atvirai priimti tai, kas nauja. Visuomet sakau, kad turime tris disciplinas. Pirmoji – tai teisės turinys. Ji mažiausiai svarbi, nes turinys keisis. Antroji, svarbesnė, yra mokymas suprasti skirtingas institucijas, argumentus ir argumentavimo metodus, kurie bus taikomi. Paskutinė, svarbiausia, disciplina – vertybių sistema.
Tikrai gero teisinio profesinio parengimo bruožas yra ir kritinio mąstymo skatinimas, mokymas kelti klausimus, taip pat noro mokytis ugdymas, smalsumo tiek teisės, tiek kitų disciplinų srityje skatinimas.
– Kaip bėgant laikui keitėsi teisės mokymas, dėstymas?
– Turbūt vienas svarbiausių pokyčių – tai didėjanti mokymo metodų –įvairovė. Dabar vyksta kur kas daugiau užsiėmimų, paremtų empiriniais metodais, pavyzdžiui, kuriame teisėkūros simuliacijas, įvairias dirbtuves. Geras tokio mokymo pavyzdys – derybų dirbtuvės (angl. Negotiation Workshop), kuriose studentai įgyja derybų įgūdžių juos taikydami, kritikuodami kolegas. Taip pat dabar turime tarpdalykinių užsiėmimų, susijusių su istorija, ekonomika, psichologija. Jeigu norime išmokti įveikti modernius iššūkius, reikia įvairių disciplinų. Tarkime, norint dirbti kibernetinio saugumo srityje neužtenka vien teisės žinių. Kitas pokytis – kaip minėjau, įgūdžių įgyjama dirbant įvairiose įstaigose. Kai pradėjau čia dirbti, labai mažai studentų jose darbuodavosi, o dabar beveik 80 proc. studentų studijų metu prisideda prie jų darbo.
Galiausiai reikėtų paminėti ir pačių studentų įvairovę. Teisę dabar studijuoja daugiau moterų, įvairių tautybių, religijų žmonių. Net mūsų įprastoje teisės studijų programoje beveik 20 proc. studentų yra atvykę iš kitų šalių. Magistro studijų programa (angl. LLM) visada buvo patraukti įvairių kitų šalių studentams, dabar ją studijuoja atvykėliai iš 70–80 šalių. Studentų įvairovė praturtino ir teisės mokymą – jie atsinešė savo patirtis iš skirtingų sektorių, kultūrų ir šalių.
– Kokios esminės inovatyvios teisės mokymo tendencijos? Kaip tai veikia globalizacija?
– Teisės studijos gal kiek lėčiau nei verslo, medicinos ar net istorijos studijos atsiveria studentams ir viso pasaulio perspektyvoms, nes mes esame priklausomi nuo jurisdikcijos, kurioje praktikuotis rengiame būsimus teisininkus. Kuriasi vadinamosios pasaulinės teisės mokyklos Indijoje, Pietų Amerikoje ir visame pasaulyje. Tai rodo, kad vis daugiau žmonių supranta, jog dabar atsiranda tikrai pasaulinė teisės praktika. Neįmanoma praktikuoti teisę vienoje jurisdikcijoje ir nemąstyti apie tai, kas vyksta aplinkui. Pavyzdžiui, el. komercija – ji juk apskritai neturi geografinių sienų.
Manau, kad šiuo metu aiški teisės mokymo tendencija yra studentų rengimas suvokti, jog nepriklausomai nuo to, kur dirbama, privalu galvoti apie lyginamąją ir tarptautinę teisę. Žmonių ir kapitalo migracija tai pavertė neišvengiamybe. Be to, galima labai daug išmokti lyginant, kaip įvairiose šalyse kovojama su neapykantos kurstymu, kokios ir kur kuriamos naujos bioetikos taisyklės. Vieni iš kitų galime labai daug išmokti – niekas neturi tiesos monopolio.
Kita ryški tendencija – tarpdalykinis darbas. Kai kalbame, tarkime, apie bankų teisę, privalome suprasti, kas yra blockchain technologija (liet. decentralizuota vieša transakcijų saugojimo sistema), kokios su ja susijusios rizikos. Intelektinių sienų nebuvimas – dar viena šio laikmečio tendencija. Pavyzdžiui, šį rudenį dėsčiau algoritmų teisę, kuri, žinoma, neišvengiamai susijusi su kompiuterių mokslu. Manau, kad skirtingų disciplinų atstovams būtina kalbėtis vieniems su kitais. Vieni kitus turime suprasti, o jeigu nesuprantame – privalome užtikrinti, kad suprastume. Kaip kitaip rasime atsakymus į modernius klausimus? Kuris vienas teisininkas galėtų atsakyti, pavyzdžiui, ką turėtų reikšti teisingumas sprendžiant ginčą, kai kompiuteris gali parengti spėjimus, paremtus praeitimi?
Skaitmeninė revoliucija ir technologijos kelia daug naujų klausimų, bet kartu suteikia ir daug naujų požiūrių į daugelį gyvenimo sričių, įskaitant ir teisės mokymą. Manau, technologijos dabar keičia teisės mokymą, kelia naujus klausimus ir kuria naujas galimybes lygiai taip pat, kaip ir kitose srityse.
– O kokius esminius iššūkius matote teisės mokymo srityje?
– Mano nuomone, dabar kyla fundamentalūs klausimai apie tai, kaip užtikrinti etikos normų laikymąsi, kai žmonės nuolat susiduria su skirtingomis pasaulėžiūromis, tradicijomis, kai demokratija daugelyje pasaulio vietų išgyvena krizę, o kai kurie esminiai teisinės valstybės principai yra kvestionuojami. Tai didelis iššūkis.
Kitas didelis iššūkis – aukšta teisinio išsilavinimo kaina ir ieškojimas, kaip užtikrinti, jog žmonės galėtų studijuoti teisę, o vėliau siekti tokių karjerų, kokių labiausiai nori. Harvarde mums pasisekė – turime galimybę nuo paskolų atleisti žmones, kurie pasirinks viešojo intereso karjeras. Būdama dekane daug kovojau, kad surinktume užtektinai lėšų šiam pažadui įgyvendinti. Be to, turime ieškoti būdų, kaip išlaikyti šiuos išteklius. Mūsų didžiausia pasaulyje privati teisės biblioteka – tai tik vienas išteklių. Jaučiame pareigą išlaikyti ir pildyti savo kolekciją viso pasaulio literatūra, skirti lėšų skaitmeninimo inovacijoms.
– Įdomu tai, kad vienu esminių iššūkių įvardijote etikos normų užtikrinimą. Kaip studentus supažindinate su etikos „dimensija“?
– Esu tikra, kad šioje srityje su iššūkiais susiduria visos mokyklos. Mano nuomone, vienas efektyviausių būdų mokyti studentus etikos yra leisti jiems praktikuotis. Tai viena iš priežasčių, kodėl universitetui tokios svarbios mokomosios įstaigos. Geriausia, kai studentas gali padaryti realų sprendimą realioje situacijoje, nuspręsti, kaip elgtis, kaip vertinti etikos normas, turėdamas galimybę pasikonsultuoti su kitais žmonėmis. Būtent taip išmokstama etikos.
Etika gali būti dėstoma kaip atskiras kursas, tačiau manau, kad apie tai turi būti diskutuojama visose paskaitose. Etika turi būti aptariama per mokesčių teisės paskaitas, apie ją diskutuojama mokant apie įmonių susijungimus ir įsigijimus, susijusios etikos normos turi būti aptariamos ir per civilinio proceso užsiėmimus. Siekiame, kad studentai suvoktų, jog jie patys kurs savo profesinę reputaciją, kuri taps arba didžiausiu jų turtu, arba didžiausia rizika gyvenime. Stengiamės paaiškinti, kaip kenkia neetiško teisininko reputacija.
Be to, siekiame mokyti savo pavyzdžiu. Mūsų fakultetui taikomi griežti finansinės atskaitomybės reikalavimai, esame labai skaidrūs dėl savo išorinių veiklų, deklaruojame potencialius interesų konfliktus.
– Apie teisės mokymo pokyčius jau kalbėjome, o kaip bėgant metams keitėsi pati teisininko profesija?
– Manau, kad bent jau JAV teisininko profesija išgyvena didžiausią pokytį nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio, kai pasaulis iš lėto atsigavo po ekonominės krizės. Šiuo metu didelių teisės įmonių, kurios tapo pasaulinėmis bendrovėmis, verslo modelis išgyvena iššūkių kupiną metą. Iš dalies jiems iššūkį meta mažos teisinių paslaugų įmonės, o tai – visiškai nauja teisinės praktikos forma. Pavyzdžiui, JAV dabar turime bendrovę, kuri bankroto teisininkus samdo jų niekada nekviesdama į savo biurą, – jie visi dirba internetu būdami bet kurioje šalies vietoje. Tai pigiau ir galbūt efektyviau.
Manau, kad panašaus modelio teisės paslaugų ateityje turėsime vis daugiau. Be to, atsirado naujas paslaugų tipas – dabar galima pasisamdyti teisininkų bendrovę, kuri, tarkime, padės atsakyti į darbo teisės klausimą įmonei, kuri dirba visame pasaulyje. Viskas keičiasi. Kuriami nauji nevyriausybinių organizacijų modeliai, formuojami nauji būdai praktikuoti teisę. Apskaitos paslaugas teikiančios įmonės pradeda teikti paslaugas, kurias anksčiau išimtinai teikė tik teisės bendrovės. Kuriasi mažos tarpdalykinės komandos, kurios suderina teisę, derybų meną, psichologiją, kitas sritis. Kur kas svarbesni tapo įmonių ir nevyriausybinių organizacijų teisės skyrių vadovai. Teisininkų gyvenimas taip pat labai stipriai pasikeitė. Dabar mažai tikėtina, kad teisininkas per savo karjerą dirbs vienoje darbovietėje. Labiau tikėtina, kad jų turės dešimt, dirbs įvairiuose sektoriuose.
– Paminėjote keletą tendencijų, kurios, Jūsų nuomone, formuos teisininko profesiją ateityje. Kokias kitas tendencijas matote?
– Manau, kad daugės darbo, kuris apims įvairias sritis ir disciplinas. Šiuo metu daug klientų nebenori gauti ilgų atsakymų, jiems reikia trumpų atsakymų. Parengti teisininkus, gebančius greitai teikti pagrįstus ir tikslius atsakymus, – tai didelis iššūkis. Manau, stiprės ir dirbtinio intelekto įtaka. Aš daug dirbu teisingumo sistemų prieinamumo žmonėms srityje, tad pastebiu, kad negalime užtikrinti visiems, kam reikia, prieinamų teisinių paslaugų. Vis dėlto galime padaryti visiems prieinamus algoritmus, kurie ne tik paklaus reikiamų klausimų, surinks informaciją ir ją sudės į tokią formą, kokios reikalauja teismai ar kitos institucijos, bet ir tiksliai įvardins, kuriais konkrečiais atvejais reikia ir „gyvo“ teisininko įsikišimo. Tokią evoliuciją jau matome kitose srityse, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos. Pamažu tai ateis ir į teisę.
Taip pat manau, kad vis daugiau organizacijų norės tokių teisininkų, kurių patarimai neapsiribos tuo, ko jie išmoko studijuodami, arba tuo, kokios yra taisyklės. Kuo toliau, tuo labiau reikės teisininkų, gebančių įsigilinti į konkretaus kliento poreikius ir norus. Taigi teisininkai turės vis labiau tapti tiesiog klientų problemų sprendėjais, išmokti geriau suprasti jų verslo ar net diplomatinius interesus, rasti naujų būdų, kaip įgyvendinti jų sumanymus. Ir vėl labai svarbi tampa etika – visam tam reikės kažkokių gairių.
– Jūs daug dirbote su teismų sistema. Kokios esminės teisingumo sistemos prieinamumo problemos šiuolaikiniame pasaulyje?
– Aš sutinku su posakiu, kad pavėluotas teisingumas yra teisingumo nebuvimas. Kaštai ir prieigos prie teismų, terminai yra vienas esminių rūpesčių bet kam, kam rūpi teismų sistemos legitimumas arba teisė apskritai. Mes privalome toliau ieškoti būdų, kaip pagerinti teismų prieinamumą, taip pat ieškoti alternatyvių ginčų sprendimo būdų, kai tai įmanoma, tam taikyti technologijas. „Amazon“ tinklalapyje galima per kelias minutes nusipirkti knygą ir ją gauti paštu tą pačią dieną, tad kodėl negalima internetu užtikrinti sutarties vykdymo? Nesakau, kad tai identiški klausimai, tačiau, mano nuomone, teismai gali daug ko pasimokyti iš kitų sričių. Pavyzdžiui, kai kurie JAV teisėjai pasitelkė viešbučių verslo atstovus siekdami suprasti priežastis, kodėl žmonės viešbučiuose pasijunta kaip namie. Šią patirtį norima pritaikyti teismuose, kad atvykę žmonės čia geriau jaustųsi.
Taip pat manau, kad tiesiog būtinas visuomenės pasitikėjimas teismais, tikėjimas, kad jie yra teisingi ir sąžiningi. Jeigu teismų sistema neturės visuomenės pasitikėjimo, viskas bus perniek. Juk teismų sistema yra silpniausia iš visų valdžių – ji neturi nei savo lėšų, nei policijos. Vis dėlto teismų sistema turi teisingumo reputaciją. Dirbau Kosove, kai toje šalyje pasibaigus karui buvo atkuriama teismų sistema. Tiesiogiai mačiau, kaip svarbu žmonėms, kuriems teikiama pastogė ar maistas, sukurti stiprią teismų sistemą. Jeigu teismų sistema neturės visuomenės pasitikėjimo, žmonės nuolat kovos tarpusavyje dėl maisto, pastogės ir kitų dalykų, užuot sprendę ginčus teismuose.
– Lietuvoje jau labai ilgai diskutuojame apie pasitikėjimą teismais, ieškome būdų, kaip teismus padaryti dar atviresnius, kaip tą pasitikėjimą padidinti. Jūsų nuomone, ar senesnės demokratijos šalys, kurioms neteko taip, kaip mums Lietuvoje, atkurti savo teismų sistemų po okupacijų, susiduria su tokiais pat iššūkiais? Galbūt senesnės demokratijos turėjo daugiau laiko, tad turi ir gilesnes tradicijas, jų kitokie iššūkiai?
– Užsitarnauti visuomenės pasitikėjimą yra kasdienis iššūkis ir jis niekada nėra įveikiamas iki galo. Korupcija visada yra pagunda, ji gali tapti labai sofistiška. Ir JAV, ir kitose pasaulio šalyse korupcija yra problema. Be kovos su korupcija, šiame kontekste dar norėčiau išskirti ir nuolatinę kokybės paiešką. Net jeigu vakar pavyko kokybę užtikrinti, rytoj tai reikės padaryti iš naujo.
– Koks teismų sistemos vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?
– Teismų sistema atlieka bent tris vaidmenis visuomenėje. Pirmasis – tai ginčų sprendimas. Antrasis – formuoti teisinę praktiką, padėti teisei plėtotis keičiantis aplinkybėms. Trečiasis – būti teisinės valstybės principo širdies plakimu. Tai teisingos visuomenės pagrindas, kai elgesys su žmonėmis nepriklauso nuo jų ekonominio statuso ar nuo gimimo bei aplinkybių suteiktų privilegijų. Šios trys funkcijos kartais gali viena kitai prieštarauti, tačiau mums būtina išlaikyti jų balansą.
Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje teismų sistema turi nuolat komunikuoti su visuomene. Idealiu atveju teismų sistema turėtų būti atvira visuomenei, kad žmonės, net tiesiogiai nedalyvaudami teismo procese, galėtų ateiti ir procesą stebėti, galbūt net žiūrėti jį per televiziją ar kitaip suprasti, ką tiksliai daro teismų sistema.
JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas Clarence‘as Thomas, viešėdamas Harvarde prieš beveik šešerius metus, sakė, kad jis ir jo padėjėjai įdeda daug pastangų siekdami, jog jo parengtos nuomonės būtų aiškios. Jis teigė norįs užtikrinti, kad „koks nors užsiėmęs žmogus ar kas nors prie savo virtuvės stalo galėtų jas perskaityti ir pasakyti: Nesutinku nė su vienu jo žodžiu, bet suprantu, ką jis sako.“ Ar manote, kad tai yra svarbu teismų sistemai? Teisės studentai juk dažnai stengiasi vartoti techninę kalbą, kad užtikrintų, jog tai, ką jie nori pasakyti, skambės rimtai ir „teisiškai“.
Žaviuosi tuo, ką tuomet pasakė teisėjas C. Thomas. Žinau, kad ir kitų JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjų panašus požiūris. Pavyzdžiui, teisėja Elena Kagan garsiai perskaito parašytas savo nuomones prieš jas spausdindama, kad užtikrintų, jog jos skamba suprantamai. Sprendimų pagrindimas tiesiog privalo būti suprantamas.
Manau, kad bet kurios profesijos atstovai patiria pagundą sukurti sieną aplink save teigdami, jog tai profesijai reikia specialios ekspertizės, kiti žmonės tiesiog negali to suprasti. Taip elgtis būnant teisininku yra klaida, o taip elgtis būnant teisėju – tragedija. Teismų sistema privalo ieškoti būdų, kaip komunikuoti žmonėms, kurie nėra teisininkai, – juk teismų sistema paremta pasitikėjimu. Jeigu teisėjai ar teisininkai negali paaiškinti savo darbo kitiems suprantama kalba, mano nuomone, jie patys jo gerai nesupranta.
Biografija
Prof. Martha Minow Harvardo teisės mokykloje moko nuo 1981 m. 2009–2017 m. ji buvo Harvardo teisės mokyklos dekanė. Profesorės dėstomi dalykai –civilinis procesas, konstitucinė teisė, šeimos teisė, tarptautinė baudžiamoji teisė, jurisprudencija, teisė ir švietimas, nevyriausybinės organizacijos, viešosios teisės seminarai. Profesorė yra žmogaus teisių ekspertė, taip pat moko ir tyrinėja privatizacijos, karinio teisingumo dalykus, etninius ir religinius konfliktus. Ji taip pat dėsto Harvardo universiteto Aukštojoje švietimo mokykloje.
Baigusi studijas Mičigano universitete prof. M. Minow Harvardo universiteto Aukštojoje švietimo mokykloje (Graduate School of Education) įgijo magistro laipsnį, o teisės studijas baigė Jeilio universitete. Kurį laiką ji dirbo JAV teismuose, buvo JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjo padėjėja. Be gausybės publikuotų straipsnių, M. Minow yra daugiau nei dešimties knygų autorė arba bendraautorė.
Profesorė taip pat dirba pirmininko pavaduotoja teisinių paslaugų bendrovėje (angl. Legal Services Corporation) – nepriklausomoje, valstybės remiamoje organizacijoje, kuri teikia civilinės teisės pagalbą mažas pajamas gaunantiems amerikiečiams. Prof. M. Minow taip pat buvo Strateginių ir tarptautinių studijų centro komisijos, skirtos kovai su ekstremizmu, bei Tarptautinės nepriklausomos Kosovo komisijos narė. Jungtinių Tautų Vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui ji padėjo sukurti programą „Imagine Co-existence“, skatinančią taiką konfliktus patyrusiose visuomenėse.
Per penkerius metus dirbdama kartu su Federaliniu švietimo departamentu ir Taikomųjų specialiųjų technologijų centru ji prisidėjo prie to, kad švietimas taptų prieinamesnis neįgaliems žmonėms. Šiuo metu ji taip pat yra įvairių organizacijų valdybos narė.
Tarp jos apdovanojimų – „Sargent Shriver“ teisingumo apdovanojimas (2016), „Joseph B. and Toby Gittler“ prizas (2016), devyni garbės laipsniai trijose skirtingų šalių universitetuose, istorinės Švenčiausiosios Trejybės koledžo bendrijos Dubline įteiktas aukso medalis už nuopelnus viešajam diskursui, taip pat Holokausto centro apdovanojimas, „Sacks-Freund“ mokymo apdovanojimas.